penkmečio ataskaita

noriu pranešti, kad mes jau grįžome į lietuvą. visi iki vieno. net ir sliekas donatas.
tokį drastišką pranešimą išdrįsau išsiųsti į mūsų blog'ą, nes girdėjau atsiliepimų, kad viskas čia labai neaiškiai parašyta ir neįmanoma nieko suprasti. noriu visus užtikrinti - visi straipsniai rašyti tik lietuvos rašytojų sąjungos egzamino, skirto rašytojo kvalifikacijai gauti, dešimtukininkų. visos mintys išdėstytos nuosekliai ir suprantamai, tereikia įdėmiai perskaityti ir viskas bus aišku.

- koks matildos likimas? - jūs galbūs paklausite.
atsakymas gan paprastas: dar prancūzijoje matilda pradėjo ožiuotis ir iš sankabos varvinti dot-4 mišinį, tačiau buvo saugiai parvaryta. greitu metu žvėris bus parduotas juodojoje rinkoje. gal kas susidomėjo? anyone? žmonės, ji kątik nukeliavo daugiau nei 10 000 km!

Narkotiku beieskant...

Pradėkime nuo to, kad tranzuotojo vardas buvo Chuanas. Ilgaplaukį ispaną paleidome prie pat namų ir patraukėme namų link. Iki Andoros buvo likę 90 km, kai susiradome vietą laukuose, gurkšnojome vyną, baigėme (!) valgyti visas iš Lietuvos vežtas bulves ir konservus. Laukinis Kniedžius pajuto gamtos šauksmą ir lakstė laukais nuogas.
Andoroje mus pasitiko dar pigesnis nei kur kitur dyzelis ir cigaretės, daugybė cigarečių, pilnas prekybos centras cigarečių. Ilgai neužtrukome ir įvažiavome į Prancūziją. Pirminis mūsų suplanuotas maršrutas buvo pakeistas, dėl priežasčių: baigias pinigai, pavargome, norim namo, Matilda 081 negali vežti kalnais. Vakare buvome pajūry. Miegojome gale, Donatas vairavo, Ųdra buvo šturmanas, jiedu klausėsi baisios rusiškos muzikos ir viskas buvo neblogai, kai... Mūsų busikas barška jau nuo Vokietijos, mes pripratę į tai nebekreipti dėmesio, bet staiga garsas tampa labai garsus ir mes suvokiame, kad kažkokia dugno detalė velkasi asfaltu.Visų akys vėl tapo didelės, o kažkas iš vyrų konstatavo: nukrito bako laikiklis. Drįstu teigti, jog esame laimės kūdikiai, nes pasivaikščioję keliuku vyrai varžtą, kuris atsisuko, surado, pakėlė busiką ir laikiklį pritvirtino į vietą. Miegojome miškelyje ir šnekėjom apie tai, kad negali taip ilgai sektis, nu tiesiog negali...

Kaip Žakas žandaras slėpėsi laukuose...
Mes vis dar buvome Prancūzijoje ir važiuodami iš stovėjimo aikštelės virėmės Matildoje 081 bomžpakius. Vairavo Ųdra, aš (Viktorija) šturmanavau. Buvo eilinė diena kelyje, mus lenkė automobiliai, mes lenkėme furas, atradome, kad jeigu važiuodami nuo kalno pasiekiame 110 km/h greitį, tai į kalną užriedame be didesnio vargo. Tolumoje išvydau kažką mėlynuojant, tai buvo žandaras ant motociklo. Pro jį pravažiavome, greičio neviršijome, dokumentus turim, nelegalų neturim. Deja, bet mes jam patikome ir Žakas žandaras mus pasivijo bei nukreipė į aikštelę. O tada ir prasidėjo... Mus išlaipino, šeši žandarai apsupo busiką, buvo atidarytos visos durys ir atvestas narkotikų ieškantis šuo Žora. Jis vartė mūsų daiktus bagažinėje ieškodamas dešrų, lipo ant sėdynių, lindo po jomis, bet viskas buvo veltui, nes mes neturėjome ko slėpti. Kratomi buvo visi autobusiukai, prie mūsų stovėjo pora ispanų pankų ir slovakai. Toliau tikrino kuprines patys žandarai, vyrai jau tikėjos full cavity search, bet po to kai surinko ir nuskanavo mūsų pasus, tapome niekam neįdomūs. Ųdra net nebuvo patikrintas alkotesteriu.
Šiandien paskutinė liepos diena. Prieš tris valandas atsisveikinome su Žaku žandaru ir riedam į Vokietiją, atgal pas mistinį Helmutą, todėl ši diena oficialiai skelbiama Helmutinėmis.