Šiandien jau N-toji keliones diena ir sėdžių busiko gale atmęs kompą ir rašau naują postą. Permiegojome pakrantėje už Almerijos. Vieta buvo neypatingai graži nes viskas dvokė tualetu, bet mes nusprendėm, kad sueis. Dieną prieš tai netyčia praleidom beieškodami vyninės. Tai turėjo būti trumpas nuosukis nuo kelio bet taip išėjo, kad pasirinkom patį sunkiausią kelią iki vyninės nusigaut ir užtrukom visą dieną. Bet vyninę radom! Po vyninės keliaudami aptikom tokią vietą kur yra nesibaigiantys šiltnamių plotai. Va tenais tikriausiai dirba daugiausiai Lietuvių. Viduryje nesibaigiančių hektarų šiltnamių aptikome miestą pilną negrų ir kitokių imigrantų. Tai tikriausiai vienintelė vieta Ispanijoje kur yra gausiai negrų, kiek kitur apvažiavom visur buvo vien tik ispanai. Galvojom susirasti tam mieste supermercado (supermarketą), bet nusprendėmė nešdintis kuo toliau nuo to miesto nes jame tvyrojo tokia atmosfera tarsi tuoj prasidės susišaudymas ar masinės žudynės. Šiaip viskas einasi po vienodai toliau vyksta kalbos apie komunos įkurimą, šiaip kvailos diskusijos pvz. Vakar su Donatu diskutavome ar nusisamdžius kekšę ji sutvarkytų namus arba nuskustų bulvių cepelinams. Beje šiandien sumetus naujausių nuotraukų dozę į kompą pastebėjau liguistą Viktorijos potraukį fotografuoti mano apatinę kūno dalį. Matyt kalbos apie plieninį 2,5 metro plieninį damasko plieno peni padarė įspudį. ...
Ką gi praėjo šiek tiek laiko kol radom vėl nemokamą internetą ir galim pranešti mūsų naujausius pasiekimus. Dabar randamės Andoroje ir stovim prie parduotuvės pilnos pliušinių meškiukų. Kas įvyko ankščiau tai pakeliui į Barseloną paėmėm tranzuojantį ispaną Chuną su kuriuo keliavom iki Barselonos ir jis mums aprodė miestą, pirmąkart turėjom gidą. Likus šimtui kilometrų iki Barselonos nakvojom kalnuotame parke o iš ryto pamatėme, kad papėdėje buvo nudistų pliažas. Viskas vyksta su nuotykiais bet apie juos plačiau kitame reportaže nes dabar nera laiko.
pirmadienis, liepos 30
šeštadienis, liepos 28
Nuotykiai tesiasi
Pagaliau aplinka pasikeitė visiškai ir kalnuose ėmė rastis palmės bei kaktusai. Po to, kai vieną naktį praleidome laukuose murzini kaip molio motiejai, supami spiečiaus musių ir būrio zuikių, vėl nusprendėme nakvoti kempinge. Po keleto nesėkmingų bandymų rasti vietelę, pasitaikė ypač svetingas, ispanais visiškai perpildytas kempas, kuris mus priėmė vidury nakties. {Ispanai net apsistodami kempinge, atsiveža televizorius ir juos žiūrėdami leidžia vakarus.} Mes negavome žaliųjų apyrankių, kas vėliau sukėlė bėdų, kai Donatas pabuvęs prie jūros, norėjo grįžti į teritoriją. Kaimynus turėjome ypač draugiškus, jie mojo atsisveikindami mums išvažiuojant. Šilta ir draugiška tauta.
Gibraltaro sąsiaurį pasiekėme liepos 26. Tarifoje supratome, kad mūsų finansai mums neleis persikelti į Maroką, bet kitame krante mūsų laukiančią Afriką matėme pro rūką ir debesis. Įvažiavome į Gibraltarą, po ilgo laiko vėl buvo tikrinami mūsų pasai. Kaip
Vakare važiuojant Viduržemio jūros pakrante apėmė nuotaikos, kad jau seniai buvome sugedę, kad galim ir negrįžt, kad kažkaip reikia trumpint maršrutą, kad tikrai negalim kirsti Šveicarijos sienos ir kalnų Slovakijoje, nes kalnuotose vietovėse mes per dvi valandas įveikiame vos septyniasdešimt kilometrų. Tokiomis liūdnomis temomis bekalbėdami pasiekėme paplūdimį ir jame apsinakvojome po atviru ir žvaigždėtu dangumi ant nešvaraus ir pilno skruzdėlių smėlio prie ženklo, žyminčio, kad iki kempingo liko 1 km. Ryte girdėjome ūžiant žvejybinius laivelius pakrantėje. Atsikėlę neįtikėtinai anksti {09:00 vietos laiku} pusryčiams pasišildėme konservų, vyrai įtempė dirželį, sutaisė iškritusias duris. Dabar lekiame pakrante rekordiniu 115 kilometrų per valandą greičiu {nuo kalno J}, ieškome vyninės, turgaus ir jūros gėrybių restorano.
Kaip įprasta statistika ir kiti kliedesiai: vienintelė užtikta kebabinė Gibraltare buvo uždaryta, esame aplenkę 28 automobilius, Ispanijoje nėra lietuvių furisų {arba juos taip užkniso kniedžių radijo transliacijos, kad jie tiesiog neatsiliepia}. Buttscratcher‘iai visiškai nepopuliarūs, o polski fliak nesudomino nieko. Išaiškėjo, kad Ųdra yra vyras be trūkumų, Skaistė pajūry sutiko ilgaplaukį aktorių iš Madrido, kuris žino Sabonį, Rutulėnas negali gyventi be šprotų. Kiekvienas, atsisėdęs gale prie kolonėlės į kurią galima daužyti galvą, tampa vairavimo instruktoriumi ir nuolat dejuoja dėl kelio ženklinimo, greičio ir atstumo iš kurio reikia pradėti stabdyti. Kol kas ryšį baigiu.
ketvirtadienis, liepos 26
trečiadienis, liepos 25
Mūsų nuotykiai tesiasi
Tik atvykę į Olandiją suvokėme, kad ši šalis būtent mums. Lekiantys automobiliai pypsėjo,vairuotojai ir keleiviai mojavo, rodė į viršų iškeltus nykščius ar taikos ženklus, todėl sutikimas buvo šiltas ir smagus. Toje pačioje furistų aikštelėje, apie kurią jau rašėme anksčiau, mus susirado dvi tranzuotojos iš Lietuvos, istorikės iš VU. Paleidome jas Amsterdamo centre, o patys palikome automobilį atokiau, nemokamoje parkavimo vietoje. Ši geniali mintis mums kiekvienam kainavo po 2.4 €. Amsterdame įvesta puiki „zuikių“ gaudymo sistema, tad išvengti bilietų pirkimo tramvajuje mums nepavyko.
Miesto centre tvyro žolės kvapas, čia galima įsigyti visko: grybų, magic muffin‘ų, cocos lapų likerio, marihuanos saldainiukų, jei tai netenkina, nepažįstamasis tau gali pasiūlyti ko nors stipresnio. Coffee shop‘e pardavėjas, paklaustas, kodėl nėra žmonių, atsakė: „People come, people go...“ Drąsiausias iš mūsų buvo Ųdra, nusipirkęs suktinę, o mums pakako 5 magic keksiukų. Kokie pojūčiai būna po to, klauskite asmeniškai... Ir, žinoma, Raudonųjų žibintų kvartalas... Naktį praleidome prie Šiaurės jūros. Gaila, bet nei vienam iš mūsų neprireikė greitosios, šiame nuostabiame mieste jos signalas yra raminanti melodija su rasta motyvais. Kaip Donatas gelbėjo savo kepuraitę, kainavusią 5 €, matėte fotoreportaže.
Paklaidžioję Roterdame, ir tą pačią liepos 18 dieną, 23:?? įvažiavome į Belgiją. Nieko nelaukę susiradome nakvynės vietą, kuri nepasirodė labai patogi. Savo palapinę pasistatėme pelkėje, Donatas liko saugoti busiko, o laukiniai Kniedžiai įsitaisė prie pat keliuko. Neįtikėtina, tačiau paryčiui pasigirdo gaidžių giedojimas ir juos lesinančios moters neartikuliuoti garsai. Pabudę susivokėme esą parke, kur labai aktyvus dviratininkų ir automobilių eismas.
Briuselyje aplankėme „Atomiuką“ ir tęsiame savo kelionę link Paryžiaus, iki kurio nebe tiek ir daug liko. Dabar aikštelėje verdame bulves, Rutulėnui Živilė pina kasytes, Ųdra lanksto visiems Napoleono kepurytes (kad prancūzai mus šilčiau sutiktų), mudvi su Skaiste postinam, o Donatas geria kavą.
Mes norim praustis, norim valgyt, norim turėt nerealius finansus. Iki šiol esame pralenkę 10 automobilių, sėkmingai pakeitėme generatoriaus dirželį, nuorinome stabdžius ir įtempėm vandens pompos dirželį.
***
La istorija apie stebuklingas birniukas.
Dar kelioms savaitėms iki kelionės likus, Tomas žadėjo Paryžiuje eiti gatve nuogas ir dainuoti Marselietę. Pagal scenarijų jį turėjo susemti žandarai, o tada mes jau turėtume ieškoti stebuklingo berniuko, kuris Tomą ištrauktų iš kalėjimo ir mums pagelbėtų. Tokia štai stebuklingo berniuko priešistorė.
Mes bergždžiai ieškojome la ežero, kad galėtume la išsimaudyti, bet šioje šalyje tai neįmanoma, nes viskas yra nešvaru, radioaktyvu ir smirdi. Prancūzai maudosi tik la voniose, todėl ėmėme ieškoti la dušo. Viename mažame la miestuke užsukome į la degalinę, kur sutikome pusamžį vyriškį, kuris nors ir nesuprasdamas angliškai, labai norėjo mums padėti. Jis gestų kalba nurodė la kryptį iki artimiausio kempingo, o kad mes tikrai pasiektume vietą, važiuodamas pirmas savo la automobiliu, mus palydėjo. Buvome labai dėkingi. Tas vyriškis tapo mūsų la stebuklingu berniuku. Tu nežinai kaip jis atrodo, kokio amžiaus yra ir kada pasirodys, bet stebuklingas berniukas tikrai ateis į pagalbą, kai tau reikės.
Kempingo savininkas mus sutiko svetingai, o sužinojęs tikslą – Ispanija, sakė, kad jam ši mintis labai patinka ir pardavęs la dušo žetonus pasišalino. Labiausiai įsiminė tai, kad Skaistei netikėtai baigėsi vanduo... Miegojome, kaip visad, Ųdros pilyje, o ryte išvydome, kad nesam vieni ir be mūsų yra dar viena palapinė. Tai dar kartą atgaivino kalbas apie komunos kūrimą, apsigyvenimą kur nors, dauginimąsi ir nepriklausomybės reikalavimą.
Dieną pasiekėme Paryžiaus priemiesčius. Pasimalę po miestą, atradome nemokamą stovėjimo aikštelę ir palikę busiką ten, vietinėmis susisiekimo priemonėmis išvažiavome į centrą. Kadangi buvo penktadienis, Luvrą aplankėme nemokamai, bet dėl jo neįsivaizduojamo dydžio buvo kilusi grėsmė netekti la Ųdros. Mes jau ketinome jo nuotrauką išbraukti iš važiuojančių sąrašo, kaip pirmo kelionėje prarasto žmogaus, kai jis atsirado... Dar buvome Paryžiaus katedroje. Vakare pasiekėme Eifelio bokštą, o kadangi pirminis mūsų planas buvo naktį praleisti Paryžiuje, čia ir apsistojome. Parke išbuvome vos kelias valandas, nes pasidarė žvėriškai šalta. Nemažai vyno užvartojusios danės spygavo netoliese: „Oh, how cute, they are sleeping in the park...“ Derėtų pastebėti, kad parkas prie Eifelio bokšto niekuo nesiskiria nuo mūsų pajūrio: vietiniai tau atneša vyno, šampano ir netgi alaus... Toliau buvo dar linksmiau ir mus užkalbino vietinis turkas, kuris paryčiui parke ieškojo pamestų daiktų. Teko keisti visus planus, tad Paryžiui bundant mes tūnojome autobuse.
Jau savaitė kaip važiuojam. Šiuo metu mes pakeliui į Ispaniją. Lekiam pro vynuogynus, turim arbūzą ir vietinį kazino busiko gale, ko mums dar bereikia?
***
Tik įvažiavus į Ispaniją, oras pasikeitė totaliai {naktį nešalta...}. Suradome mažą kurortinį miestelį, pilną senyvo amžiaus turistų, automobilių ir fantastiškų vaizdų į horizontą. Mes maudėmės vandenyne! Likus dešimčiai minučių iki uždarymo, atvykome į kempingą, kuriame dušai included in price ir likome nakčiai. Pasitvirtino faktas, kad laukiniams kniedžiams miegant prie mūsų palapinės, pradeda lyti lietus. Pusryčiams išsivirėme bulvių ir pradėjome doroti šprotų atsargas. Dabar mūsų kelias veda link Gibraltaro, pakelėse vien kalnai, alyvmedžių giraitės, įsiutę furistai, apvirtę furistai, nešvarus vanduo, vandens trūkumas, apgriuvusios pilys, arabai, ginkluoti policininkai ir fake dinozaurai. Nepaisant to, kad dieną būna virš trisdešimt laipsnių karščio, o mūsų Matilda 081 sunkiai kopia į kalnus, kelionė sekasi puikiai. Gal todėl, kad mes pavargstame vieni nuo kitų, o gal yra kitos, mums nežinomos priežastys, mūsų pokalbių temos darosi vis keistesnės. Pastarąsias dienas vis svarstome komunos įkūrimo klausimą, kuris sukelia daug diskusijų, ginčų ir nesutarimų. Jau yra paruoštos griežtos komunos taisyklės, privalomos visiems
Kadangi košė užkniso juodai, mūsų raciono didžiąją dalį ėmė sudaryti makaronai, o šiandien (liepos 24) mes netgi radome prekybos centrą. Tai didelis įvykis mūsų kelionėje, kuri jau buvo tapusi šiek tiek monotoniška. Tranzuotojų skaičius nepadidėjo, kol kas aplenkėme 21 automobilį, buvo suvalgyti du kebabai (įvertinti keturiomis žvaigždutėmis iš penkių), prie mus persekiojančių barsukų gaujos prisidėjo usūriniai šunys, kartais mums tenka riboti vandenį, o vyrai reikalauja pramogų ir striptizo, kelionė yra puikut puikutėlė (pragyvenkite pusantros savaitės autobuse, ir tai jums tikrai nepasirodys kliedesiai).
Miesto centre tvyro žolės kvapas, čia galima įsigyti visko: grybų, magic muffin‘ų, cocos lapų likerio, marihuanos saldainiukų, jei tai netenkina, nepažįstamasis tau gali pasiūlyti ko nors stipresnio. Coffee shop‘e pardavėjas, paklaustas, kodėl nėra žmonių, atsakė: „People come, people go...“ Drąsiausias iš mūsų buvo Ųdra, nusipirkęs suktinę, o mums pakako 5 magic keksiukų. Kokie pojūčiai būna po to, klauskite asmeniškai... Ir, žinoma, Raudonųjų žibintų kvartalas... Naktį praleidome prie Šiaurės jūros. Gaila, bet nei vienam iš mūsų neprireikė greitosios, šiame nuostabiame mieste jos signalas yra raminanti melodija su rasta motyvais. Kaip Donatas gelbėjo savo kepuraitę, kainavusią 5 €, matėte fotoreportaže.
Paklaidžioję Roterdame, ir tą pačią liepos 18 dieną, 23:?? įvažiavome į Belgiją. Nieko nelaukę susiradome nakvynės vietą, kuri nepasirodė labai patogi. Savo palapinę pasistatėme pelkėje, Donatas liko saugoti busiko, o laukiniai Kniedžiai įsitaisė prie pat keliuko. Neįtikėtina, tačiau paryčiui pasigirdo gaidžių giedojimas ir juos lesinančios moters neartikuliuoti garsai. Pabudę susivokėme esą parke, kur labai aktyvus dviratininkų ir automobilių eismas.
Briuselyje aplankėme „Atomiuką“ ir tęsiame savo kelionę link Paryžiaus, iki kurio nebe tiek ir daug liko. Dabar aikštelėje verdame bulves, Rutulėnui Živilė pina kasytes, Ųdra lanksto visiems Napoleono kepurytes (kad prancūzai mus šilčiau sutiktų), mudvi su Skaiste postinam, o Donatas geria kavą.
Mes norim praustis, norim valgyt, norim turėt nerealius finansus. Iki šiol esame pralenkę 10 automobilių, sėkmingai pakeitėme generatoriaus dirželį, nuorinome stabdžius ir įtempėm vandens pompos dirželį.
***
La istorija apie stebuklingas birniukas.
Dar kelioms savaitėms iki kelionės likus, Tomas žadėjo Paryžiuje eiti gatve nuogas ir dainuoti Marselietę. Pagal scenarijų jį turėjo susemti žandarai, o tada mes jau turėtume ieškoti stebuklingo berniuko, kuris Tomą ištrauktų iš kalėjimo ir mums pagelbėtų. Tokia štai stebuklingo berniuko priešistorė.
Mes bergždžiai ieškojome la ežero, kad galėtume la išsimaudyti, bet šioje šalyje tai neįmanoma, nes viskas yra nešvaru, radioaktyvu ir smirdi. Prancūzai maudosi tik la voniose, todėl ėmėme ieškoti la dušo. Viename mažame la miestuke užsukome į la degalinę, kur sutikome pusamžį vyriškį, kuris nors ir nesuprasdamas angliškai, labai norėjo mums padėti. Jis gestų kalba nurodė la kryptį iki artimiausio kempingo, o kad mes tikrai pasiektume vietą, važiuodamas pirmas savo la automobiliu, mus palydėjo. Buvome labai dėkingi. Tas vyriškis tapo mūsų la stebuklingu berniuku. Tu nežinai kaip jis atrodo, kokio amžiaus yra ir kada pasirodys, bet stebuklingas berniukas tikrai ateis į pagalbą, kai tau reikės.
Kempingo savininkas mus sutiko svetingai, o sužinojęs tikslą – Ispanija, sakė, kad jam ši mintis labai patinka ir pardavęs la dušo žetonus pasišalino. Labiausiai įsiminė tai, kad Skaistei netikėtai baigėsi vanduo... Miegojome, kaip visad, Ųdros pilyje, o ryte išvydome, kad nesam vieni ir be mūsų yra dar viena palapinė. Tai dar kartą atgaivino kalbas apie komunos kūrimą, apsigyvenimą kur nors, dauginimąsi ir nepriklausomybės reikalavimą.
Dieną pasiekėme Paryžiaus priemiesčius. Pasimalę po miestą, atradome nemokamą stovėjimo aikštelę ir palikę busiką ten, vietinėmis susisiekimo priemonėmis išvažiavome į centrą. Kadangi buvo penktadienis, Luvrą aplankėme nemokamai, bet dėl jo neįsivaizduojamo dydžio buvo kilusi grėsmė netekti la Ųdros. Mes jau ketinome jo nuotrauką išbraukti iš važiuojančių sąrašo, kaip pirmo kelionėje prarasto žmogaus, kai jis atsirado... Dar buvome Paryžiaus katedroje. Vakare pasiekėme Eifelio bokštą, o kadangi pirminis mūsų planas buvo naktį praleisti Paryžiuje, čia ir apsistojome. Parke išbuvome vos kelias valandas, nes pasidarė žvėriškai šalta. Nemažai vyno užvartojusios danės spygavo netoliese: „Oh, how cute, they are sleeping in the park...“ Derėtų pastebėti, kad parkas prie Eifelio bokšto niekuo nesiskiria nuo mūsų pajūrio: vietiniai tau atneša vyno, šampano ir netgi alaus... Toliau buvo dar linksmiau ir mus užkalbino vietinis turkas, kuris paryčiui parke ieškojo pamestų daiktų. Teko keisti visus planus, tad Paryžiui bundant mes tūnojome autobuse.
Jau savaitė kaip važiuojam. Šiuo metu mes pakeliui į Ispaniją. Lekiam pro vynuogynus, turim arbūzą ir vietinį kazino busiko gale, ko mums dar bereikia?
***
Tik įvažiavus į Ispaniją, oras pasikeitė totaliai {naktį nešalta...}. Suradome mažą kurortinį miestelį, pilną senyvo amžiaus turistų, automobilių ir fantastiškų vaizdų į horizontą. Mes maudėmės vandenyne! Likus dešimčiai minučių iki uždarymo, atvykome į kempingą, kuriame dušai included in price ir likome nakčiai. Pasitvirtino faktas, kad laukiniams kniedžiams miegant prie mūsų palapinės, pradeda lyti lietus. Pusryčiams išsivirėme bulvių ir pradėjome doroti šprotų atsargas. Dabar mūsų kelias veda link Gibraltaro, pakelėse vien kalnai, alyvmedžių giraitės, įsiutę furistai, apvirtę furistai, nešvarus vanduo, vandens trūkumas, apgriuvusios pilys, arabai, ginkluoti policininkai ir fake dinozaurai. Nepaisant to, kad dieną būna virš trisdešimt laipsnių karščio, o mūsų Matilda 081 sunkiai kopia į kalnus, kelionė sekasi puikiai. Gal todėl, kad mes pavargstame vieni nuo kitų, o gal yra kitos, mums nežinomos priežastys, mūsų pokalbių temos darosi vis keistesnės. Pastarąsias dienas vis svarstome komunos įkūrimo klausimą, kuris sukelia daug diskusijų, ginčų ir nesutarimų. Jau yra paruoštos griežtos komunos taisyklės, privalomos visiems
Kadangi košė užkniso juodai, mūsų raciono didžiąją dalį ėmė sudaryti makaronai, o šiandien (liepos 24) mes netgi radome prekybos centrą. Tai didelis įvykis mūsų kelionėje, kuri jau buvo tapusi šiek tiek monotoniška. Tranzuotojų skaičius nepadidėjo, kol kas aplenkėme 21 automobilį, buvo suvalgyti du kebabai (įvertinti keturiomis žvaigždutėmis iš penkių), prie mus persekiojančių barsukų gaujos prisidėjo usūriniai šunys, kartais mums tenka riboti vandenį, o vyrai reikalauja pramogų ir striptizo, kelionė yra puikut puikutėlė (pragyvenkite pusantros savaitės autobuse, ir tai jums tikrai nepasirodys kliedesiai).
trečiadienis, liepos 18
Mes vis dar gyvi! Neįtikėtina...
Sėdim su Viktorija furistų aikštelėj Vokietijoj. Yra apie pusę devynių ryto vietos laiku. Pučia vėjas ir darosi šaltoka. Visi kiti miega mašinoj. Šalia kažkokie lietuviai ką tik šnekėjo apie fizikus. Esam apie 80 kilų nuo Olandijos. Išvažiavom sekmadienį naktį, pašiurpinom visus įmanomus tėvus savo važiavimu, ypač Viktorijos. Nepadarėm jokio atsisveikinimo tūso.
Lenkijoj viskas kitaip. Kraštas, padovanojęs pasauliui Mikalojų Koperniką ir fliakus nesutiko mūsų svetingai. Busikas kaprizus pradėjo rodyt prie Mikolaikų. Tik Stebuklingo berniuko Donato dėka po valandos susitvarkėm.
Autentiški Viktorijos prisiminimai: "Donatas ir Ųdra pakelėj pamato tranzuojančią merginą, aš į ją dėmesį atkreipiu tik pradėjus stabdyti. Griebiaus už kolonėlės ir išsilaikiau vietoje, o šalia matau Skaistę, krentančią ant Rutulėno."
Autentiški Skaistės prisiminimai: "Sėdėjau būsenoj tarp miego ir realaus pasaulio, vos ne egzistencinėj euforijoj, ir staiga pajutau, kad nesuvaldomai skrendu ant Rutulėno, gulėjusio ant žemės ir Živilės priešais. O įsikibti beviltiškai nėr kur."
Autentiški Rutulėno prisiminimai: "Gerai miegojau,kol Skaistė neužvirto..."
Lenkaitė nebuvo nei graži, nei poliglotė. Po tokio sudėtingo Ųdros klausimo what's your name, ilgai mąsčiusi ji atsakė ok... Apie fliakus nebedrįsome klausti.
Kai jau manėme, kad visi smagumai praeity, iš kažkur išdygo vietiniai fliakai (policija). Prie mūsų greit išsirikiavo nemaža eilutė užsieniečių mašinų. Pareigūnas, nesuprantantis nei rusiškai, nei angliškai, labai maloniai pasiūlė mums susimokėti "štrafą" 100 zlotų (visiems kitiems bauda esanti 2000). Atsikratę pinigais, kurių ir taip neturim kur dėt, užsipylėm dyzelio ir nuriedėjom ieškoti ežero išsimaudyti ir Vokietijos pasienio.
Vokietiją pasiekėme iškilmingai pasipuošę triusikų ir rankšluosčių užuolaidėlėmis. Paranojos paranoja nepasitvirtino ir be vargo kirtome sieną. Ųdra graužėsi nagus, kad neturėjome dėžių kokaino. Kadangi buvo paryčiai, ieškojome vietos, kur galėtume pasistatyti Ųdros pilį ir apgyvendinti komuną. Ta vieta nebuvo nei lėktuvų nusileidimo takas, nei branduolinių bandymų laukas. Tai buvo mistinio ūkininko Helmuto valdos. su varnalėšomis, žole iki pažastų ir supuvusių bulvių slėptuve. Pasitelkę skriemulių sistemą vyrai pastatė Ųdros pilį (dėl laiko stokos be balkono ir elektros).
Vokietijoje viskas yra lėčiau. Vandenį kavai virėm geras dvi valandas. Netoli Berlyno suvokėm, kad Helmuto valdose pametėm vieną varžtą, už kurį Berlyne teko suploti 0,79 euro. Miestas, iš kurio tikėjomės veiksmo, žudynių, daugiatūkstantinės minios, kamščių, pasirodė kaip Rokiškis sekmadienį mišių metu. Berlyno sienikė nesužavėjo nei mūsų, nei gražių japonių. tačiau vokiečių nuoširdumas pribloškė. Kai tramvajuj taupydami pinigus tempėm laiką "stebėdamiesi" aparatu, prie mūsų priėjusi jauna vokietaitė bandė mums padėti įsigyti bilietus. Kai jau nebebuvo ko "nesuprasti", nebeiškentęs Ųdra pasakė, kad mes tik apsimetam kvailiais, nes neturim smulkių. Jos veido išraiška buvo nenusakoma.
Dalis skeptikams:
Visiem skeptikam galim pasakyti, kad išsimaudyti ežere Vokietijoje galima nemokamai, reikia tik AutoRoute ir GPS.
Iš viso iki šiol aplenkėme 6 mašinas, iš kurių 2 autobane.
Berlynas pilnas senų mašinų. Ir nesvarbu, ką rodo Kobra 11, autobanuose jokių sprogimų nematėm, o naktį jie netgi būna tušti.
Mums kartais papypsina lietuviai turistai arba šiaip lietuviai ir kiti. Smalsių žvilgsnių irgi daug.
Na va išlindo saulė ir vėjas aprimo. Mes dar važiuosim.
O dabar mano Ųdros žodis sėdžiu dabar Amsterdame prie kanalo ir ir pagaliau pasigavęs bevielį netą įmečiau anksčiau paruoštą post'ą. Gan vėlokai pradėjom vaikščioti po miestą tai normaliai apžiūrėjom tik raudonųjų žibintų kvartalą ryt tikimės pamatyti daugiau.
Lenkijoj viskas kitaip. Kraštas, padovanojęs pasauliui Mikalojų Koperniką ir fliakus nesutiko mūsų svetingai. Busikas kaprizus pradėjo rodyt prie Mikolaikų. Tik Stebuklingo berniuko Donato dėka po valandos susitvarkėm.
Autentiški Viktorijos prisiminimai: "Donatas ir Ųdra pakelėj pamato tranzuojančią merginą, aš į ją dėmesį atkreipiu tik pradėjus stabdyti. Griebiaus už kolonėlės ir išsilaikiau vietoje, o šalia matau Skaistę, krentančią ant Rutulėno."
Autentiški Skaistės prisiminimai: "Sėdėjau būsenoj tarp miego ir realaus pasaulio, vos ne egzistencinėj euforijoj, ir staiga pajutau, kad nesuvaldomai skrendu ant Rutulėno, gulėjusio ant žemės ir Živilės priešais. O įsikibti beviltiškai nėr kur."
Autentiški Rutulėno prisiminimai: "Gerai miegojau,kol Skaistė neužvirto..."
Lenkaitė nebuvo nei graži, nei poliglotė. Po tokio sudėtingo Ųdros klausimo what's your name, ilgai mąsčiusi ji atsakė ok... Apie fliakus nebedrįsome klausti.
Kai jau manėme, kad visi smagumai praeity, iš kažkur išdygo vietiniai fliakai (policija). Prie mūsų greit išsirikiavo nemaža eilutė užsieniečių mašinų. Pareigūnas, nesuprantantis nei rusiškai, nei angliškai, labai maloniai pasiūlė mums susimokėti "štrafą" 100 zlotų (visiems kitiems bauda esanti 2000). Atsikratę pinigais, kurių ir taip neturim kur dėt, užsipylėm dyzelio ir nuriedėjom ieškoti ežero išsimaudyti ir Vokietijos pasienio.
Vokietiją pasiekėme iškilmingai pasipuošę triusikų ir rankšluosčių užuolaidėlėmis. Paranojos paranoja nepasitvirtino ir be vargo kirtome sieną. Ųdra graužėsi nagus, kad neturėjome dėžių kokaino. Kadangi buvo paryčiai, ieškojome vietos, kur galėtume pasistatyti Ųdros pilį ir apgyvendinti komuną. Ta vieta nebuvo nei lėktuvų nusileidimo takas, nei branduolinių bandymų laukas. Tai buvo mistinio ūkininko Helmuto valdos. su varnalėšomis, žole iki pažastų ir supuvusių bulvių slėptuve. Pasitelkę skriemulių sistemą vyrai pastatė Ųdros pilį (dėl laiko stokos be balkono ir elektros).
Vokietijoje viskas yra lėčiau. Vandenį kavai virėm geras dvi valandas. Netoli Berlyno suvokėm, kad Helmuto valdose pametėm vieną varžtą, už kurį Berlyne teko suploti 0,79 euro. Miestas, iš kurio tikėjomės veiksmo, žudynių, daugiatūkstantinės minios, kamščių, pasirodė kaip Rokiškis sekmadienį mišių metu. Berlyno sienikė nesužavėjo nei mūsų, nei gražių japonių. tačiau vokiečių nuoširdumas pribloškė. Kai tramvajuj taupydami pinigus tempėm laiką "stebėdamiesi" aparatu, prie mūsų priėjusi jauna vokietaitė bandė mums padėti įsigyti bilietus. Kai jau nebebuvo ko "nesuprasti", nebeiškentęs Ųdra pasakė, kad mes tik apsimetam kvailiais, nes neturim smulkių. Jos veido išraiška buvo nenusakoma.
Dalis skeptikams:
Visiem skeptikam galim pasakyti, kad išsimaudyti ežere Vokietijoje galima nemokamai, reikia tik AutoRoute ir GPS.
Iš viso iki šiol aplenkėme 6 mašinas, iš kurių 2 autobane.
Berlynas pilnas senų mašinų. Ir nesvarbu, ką rodo Kobra 11, autobanuose jokių sprogimų nematėm, o naktį jie netgi būna tušti.
Mums kartais papypsina lietuviai turistai arba šiaip lietuviai ir kiti. Smalsių žvilgsnių irgi daug.
Na va išlindo saulė ir vėjas aprimo. Mes dar važiuosim.
O dabar mano Ųdros žodis sėdžiu dabar Amsterdame prie kanalo ir ir pagaliau pasigavęs bevielį netą įmečiau anksčiau paruoštą post'ą. Gan vėlokai pradėjom vaikščioti po miestą tai normaliai apžiūrėjom tik raudonųjų žibintų kvartalą ryt tikimės pamatyti daugiau.
sekmadienis, liepos 15
Visos dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios, tad skubėkit važiuoti, nes prabėgs nebegrįš jos..
Aš niekaip negaliu patikėti, bet mūsų kelionė prasideda. Busikas tiuninguotas vėžliais žudikais rieda link mano kaimo gimtojo. Tikiuos man vietos jame pakaks... Planuojame ryte pasiekti Lenkijos pasienį ir nesusidūrę su agresyviai nusiteikusiais vietiniais (jei ką, Ųdra juos visus atkirs(gal)) kaip nors atsidurti Vokietijoje. O toliau bus matyt, einu išvirti kavos... Palinkėkit mums gero vėjo :)
šeštadienis, liepos 14
Mes pagreitėjome
Taigi įdėjom naują greičių dėžę ir ją išbandėm. Moralė iškart pakilo bilekiek nes naujoji dėžė pasirodė verta jai skirto triūso. Dabar galim važiuoti 90 ir dar daugiau ir variklis nekriokia kaip skerdžiamas. Bet su dėže vis dar yra darbo nes išsidėvėjusi kulisa ir bėgiai nelabai jungiasi, bet tai išsprendžiama. Dar liko stabdžiai ir keletas smulkių dalykėlių ir viskas we are ready to go ir aišku reikalausim iš merginų po 4 val striptizo kas dieną.
penktadienis, liepos 13
musu busiko begiai jau beginejasi..
Mes balansuojame tarp blogai ir labai blogai. Pažįstami vis klausia kaip kelionė, kada išvažiuojam, o gal jau grįžom. Man depresija, bet tai nieko nestebina. Tokios nuotaikos, tokie reikalai. Išvažiuoti vėluojame, o mūsų busikas kaprizingas kaip moteris. Vyrai svajoja apie striptizą, autobusiuke ketina įrengti strypą, turbūt tam, kad galėtume vežti stovinčius keleivius…
Labiausiai man patinka žydrasis GÃUBTAS prieš vairuotoją, spynos ir sunkiai stumdomos durys, kurias pakeliui galime pamesti.
Jau turime krūvą bomžpakečių ir kitokio sauso maisto žiurkėnams, vaistų ir šiokį tokį maršrutą. Donatas tvirtina, kad maisto per mažai, bet aparate vietos nėra daug. Mūsų daiktai jau sukrauti, valiuta žvilga, busiko salonas švarus, turi puikų apšvietimą, garso įrangą. Tik ar aš tikiu, kad mes išvyksim greitai?
Labiausiai man patinka žydrasis GÃUBTAS prieš vairuotoją, spynos ir sunkiai stumdomos durys, kurias pakeliui galime pamesti.
Jau turime krūvą bomžpakečių ir kitokio sauso maisto žiurkėnams, vaistų ir šiokį tokį maršrutą. Donatas tvirtina, kad maisto per mažai, bet aparate vietos nėra daug. Mūsų daiktai jau sukrauti, valiuta žvilga, busiko salonas švarus, turi puikų apšvietimą, garso įrangą. Tik ar aš tikiu, kad mes išvyksim greitai?
penktadienis, liepos 6
dingusi savaitė
Šiek tiek keista vėl sėdėti savo kambaryje prie savo kompiuterio, kadangi pastaruoju metu gyvenau pas Donatą. Nebuvo net laiko prisėsti prie kompiuterio, todėl nieko nerašiau. Dabar pabandysiu prisiminti kas kaip vyko, bet nepažadu, kad viskas bus nuoseklu. Per visą laiką, kol mūsų nebuvo online, spėjom padaryti tokius darbus: suremontavom pagrindinį stabdžių cilindrą, panelės išpaišė visokiausių formulių ant autobusiuko, ant stogo buvo užrašyti garsieji skaičiai iš serialo "Lost": 4, 8, 15, 16, 23, 42. Ųdra su Donatu pritaisė sėdynes, aš spėjau vieną dieną skirti savo oficialiam darbui, įsitaisėm apsaugos priemones autobusiuko viduje: bagažinė bus užsklendžiama sklende, o durys bus rakinamos pakabinama spyna. Užvakar Donatas suveikė duslintuvą... Tiksliau iš senojo padarė naują, prireikė kelių vamzdžių ir kelių valandų virinimo. Gerai, kad netoliese buvo neblogas suvirintojas ;)
Labai smagi diena buvo trečiadienis, o ypač smagus momentas buvo, kai Donatas sugalvojo padaryti eksperimentą: kas bus, jei kelyje baigsis kuras? Nuėmė jis kuro žarnelę, kuria paduodamas dyzelis iš bako į siurblį ir užvedė variklį. Tai buvo diena, kai sužinojau, koks kaprizingas yra dyzelinis variklis. Prisisiurbusią oro sistemą bandėm sutaisyti kokias keturias valandas, kol galiausiai su dideliu slėgiu padavėm dyzelio tiesiai į siurbliuką ir jis per kokias 10 minučių išsivalė.
Vakar buvo laaaaabai gera diena. Nuo pačio ryto važiavom užregistruoti autobusiuko, ten išsiderėjom 9 sėdimas vietas. Pora trejetą valandų laukėm eilėje į techninę apžiūrą ir galiausiai buvom apžiūrėti. Dabar turim TA taloną iki 2009 metų, draudimą 3 mėnesiams, 9 sėdimas vietas ir labai labai prastus stabdžius. Tikimės artimiausiu metu juos sutaisyti, nes dabar kiek spaudi - tiek stabdo. Visai kaip gazelka kokia :)
tai tokie nuotykiai pastarosiomis dienomis. tikiuosi kada nuotraukų įdėti.
P.S.: greičių dėžė vis dar nepakeista. jei viskas gerai, trečiadienį kaune padarys jos remontą (kaina nei didelė nei maža - 800 lt) ir penktadienį iškeliausime.
Labai smagi diena buvo trečiadienis, o ypač smagus momentas buvo, kai Donatas sugalvojo padaryti eksperimentą: kas bus, jei kelyje baigsis kuras? Nuėmė jis kuro žarnelę, kuria paduodamas dyzelis iš bako į siurblį ir užvedė variklį. Tai buvo diena, kai sužinojau, koks kaprizingas yra dyzelinis variklis. Prisisiurbusią oro sistemą bandėm sutaisyti kokias keturias valandas, kol galiausiai su dideliu slėgiu padavėm dyzelio tiesiai į siurbliuką ir jis per kokias 10 minučių išsivalė.
Vakar buvo laaaaabai gera diena. Nuo pačio ryto važiavom užregistruoti autobusiuko, ten išsiderėjom 9 sėdimas vietas. Pora trejetą valandų laukėm eilėje į techninę apžiūrą ir galiausiai buvom apžiūrėti. Dabar turim TA taloną iki 2009 metų, draudimą 3 mėnesiams, 9 sėdimas vietas ir labai labai prastus stabdžius. Tikimės artimiausiu metu juos sutaisyti, nes dabar kiek spaudi - tiek stabdo. Visai kaip gazelka kokia :)
tai tokie nuotykiai pastarosiomis dienomis. tikiuosi kada nuotraukų įdėti.
P.S.: greičių dėžė vis dar nepakeista. jei viskas gerai, trečiadienį kaune padarys jos remontą (kaina nei didelė nei maža - 800 lt) ir penktadienį iškeliausime.
sekmadienis, liepos 1
Moteriski darbai
Kol vyrai bando tą besišypsantį mėlyną padarą paversti tikru TT, moretys užsiiminėja jo gražin
imo darbeliais. Štai kokias užuolaidėles turėsime:
imo darbeliais. Štai kokias užuolaidėles turėsime:
Kiekvienas keleivis turės po savo kišenę ant užuolaidėlės, į kurią kiti kelionės metu galės mesti jam skirtus meilės ar neapykantos laiškelius...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)