ketvirtadienis, rugsėjo 24
Mumbai (Bombay) Time
Tokyo Time
Beijing Time
sekmadienis, rugpjūčio 5
penkmečio ataskaita
noriu pranešti, kad mes jau grįžome į lietuvą. visi iki vieno. net ir sliekas donatas.
tokį drastišką pranešimą išdrįsau išsiųsti į mūsų blog'ą, nes girdėjau atsiliepimų, kad viskas čia labai neaiškiai parašyta ir neįmanoma nieko suprasti. noriu visus užtikrinti - visi straipsniai rašyti tik lietuvos rašytojų sąjungos egzamino, skirto rašytojo kvalifikacijai gauti, dešimtukininkų. visos mintys išdėstytos nuosekliai ir suprantamai, tereikia įdėmiai perskaityti ir viskas bus aišku.
- koks matildos likimas? - jūs galbūs paklausite.
atsakymas gan paprastas: dar prancūzijoje matilda pradėjo ožiuotis ir iš sankabos varvinti dot-4 mišinį, tačiau buvo saugiai parvaryta. greitu metu žvėris bus parduotas juodojoje rinkoje. gal kas susidomėjo? anyone? žmonės, ji kątik nukeliavo daugiau nei 10 000 km!
tokį drastišką pranešimą išdrįsau išsiųsti į mūsų blog'ą, nes girdėjau atsiliepimų, kad viskas čia labai neaiškiai parašyta ir neįmanoma nieko suprasti. noriu visus užtikrinti - visi straipsniai rašyti tik lietuvos rašytojų sąjungos egzamino, skirto rašytojo kvalifikacijai gauti, dešimtukininkų. visos mintys išdėstytos nuosekliai ir suprantamai, tereikia įdėmiai perskaityti ir viskas bus aišku.
- koks matildos likimas? - jūs galbūs paklausite.
atsakymas gan paprastas: dar prancūzijoje matilda pradėjo ožiuotis ir iš sankabos varvinti dot-4 mišinį, tačiau buvo saugiai parvaryta. greitu metu žvėris bus parduotas juodojoje rinkoje. gal kas susidomėjo? anyone? žmonės, ji kątik nukeliavo daugiau nei 10 000 km!
penktadienis, rugpjūčio 3
Narkotiku beieskant...
Pradėkime nuo to, kad tranzuotojo vardas buvo Chuanas. Ilgaplaukį ispaną paleidome prie pat namų ir patraukėme namų link. Iki Andoros buvo likę 90 km, kai susiradome vietą laukuose, gurkšnojome vyną, baigėme (!) valgyti visas iš Lietuvos vežtas bulves ir konservus. Laukinis Kniedžius pajuto gamtos šauksmą ir lakstė laukais nuogas.
Andoroje mus pasitiko dar pigesnis nei kur kitur dyzelis ir cigaretės, daugybė cigarečių, pilnas prekybos centras cigarečių. Ilgai neužtrukome ir įvažiavome į Prancūziją. Pirminis mūsų suplanuotas maršrutas buvo pakeistas, dėl priežasčių: baigias pinigai, pavargome, norim namo, Matilda 081 negali vežti kalnais. Vakare buvome pajūry. Miegojome gale, Donatas vairavo, Ųdra buvo šturmanas, jiedu klausėsi baisios rusiškos muzikos ir viskas buvo neblogai, kai... Mūsų busikas barška jau nuo Vokietijos, mes pripratę į tai nebekreipti dėmesio, bet staiga garsas tampa labai garsus ir mes suvokiame, kad kažkokia dugno detalė velkasi asfaltu.Visų akys vėl tapo didelės, o kažkas iš vyrų konstatavo: nukrito bako laikiklis. Drįstu teigti, jog esame laimės kūdikiai, nes pasivaikščioję keliuku vyrai varžtą, kuris atsisuko, surado, pakėlė busiką ir laikiklį pritvirtino į vietą. Miegojome miškelyje ir šnekėjom apie tai, kad negali taip ilgai sektis, nu tiesiog negali...
Kaip Žakas žandaras slėpėsi laukuose...
Mes vis dar buvome Prancūzijoje ir važiuodami iš stovėjimo aikštelės virėmės Matildoje 081 bomžpakius. Vairavo Ųdra, aš (Viktorija) šturmanavau. Buvo eilinė diena kelyje, mus lenkė automobiliai, mes lenkėme furas, atradome, kad jeigu važiuodami nuo kalno pasiekiame 110 km/h greitį, tai į kalną užriedame be didesnio vargo. Tolumoje išvydau kažką mėlynuojant, tai buvo žandaras ant motociklo. Pro jį pravažiavome, greičio neviršijome, dokumentus turim, nelegalų neturim. Deja, bet mes jam patikome ir Žakas žandaras mus pasivijo bei nukreipė į aikštelę. O tada ir prasidėjo... Mus išlaipino, šeši žandarai apsupo busiką, buvo atidarytos visos durys ir atvestas narkotikų ieškantis šuo Žora. Jis vartė mūsų daiktus bagažinėje ieškodamas dešrų, lipo ant sėdynių, lindo po jomis, bet viskas buvo veltui, nes mes neturėjome ko slėpti. Kratomi buvo visi autobusiukai, prie mūsų stovėjo pora ispanų pankų ir slovakai. Toliau tikrino kuprines patys žandarai, vyrai jau tikėjos full cavity search, bet po to kai surinko ir nuskanavo mūsų pasus, tapome niekam neįdomūs. Ųdra net nebuvo patikrintas alkotesteriu.
Šiandien paskutinė liepos diena. Prieš tris valandas atsisveikinome su Žaku žandaru ir riedam į Vokietiją, atgal pas mistinį Helmutą, todėl ši diena oficialiai skelbiama Helmutinėmis.
Andoroje mus pasitiko dar pigesnis nei kur kitur dyzelis ir cigaretės, daugybė cigarečių, pilnas prekybos centras cigarečių. Ilgai neužtrukome ir įvažiavome į Prancūziją. Pirminis mūsų suplanuotas maršrutas buvo pakeistas, dėl priežasčių: baigias pinigai, pavargome, norim namo, Matilda 081 negali vežti kalnais. Vakare buvome pajūry. Miegojome gale, Donatas vairavo, Ųdra buvo šturmanas, jiedu klausėsi baisios rusiškos muzikos ir viskas buvo neblogai, kai... Mūsų busikas barška jau nuo Vokietijos, mes pripratę į tai nebekreipti dėmesio, bet staiga garsas tampa labai garsus ir mes suvokiame, kad kažkokia dugno detalė velkasi asfaltu.Visų akys vėl tapo didelės, o kažkas iš vyrų konstatavo: nukrito bako laikiklis. Drįstu teigti, jog esame laimės kūdikiai, nes pasivaikščioję keliuku vyrai varžtą, kuris atsisuko, surado, pakėlė busiką ir laikiklį pritvirtino į vietą. Miegojome miškelyje ir šnekėjom apie tai, kad negali taip ilgai sektis, nu tiesiog negali...
Kaip Žakas žandaras slėpėsi laukuose...
Mes vis dar buvome Prancūzijoje ir važiuodami iš stovėjimo aikštelės virėmės Matildoje 081 bomžpakius. Vairavo Ųdra, aš (Viktorija) šturmanavau. Buvo eilinė diena kelyje, mus lenkė automobiliai, mes lenkėme furas, atradome, kad jeigu važiuodami nuo kalno pasiekiame 110 km/h greitį, tai į kalną užriedame be didesnio vargo. Tolumoje išvydau kažką mėlynuojant, tai buvo žandaras ant motociklo. Pro jį pravažiavome, greičio neviršijome, dokumentus turim, nelegalų neturim. Deja, bet mes jam patikome ir Žakas žandaras mus pasivijo bei nukreipė į aikštelę. O tada ir prasidėjo... Mus išlaipino, šeši žandarai apsupo busiką, buvo atidarytos visos durys ir atvestas narkotikų ieškantis šuo Žora. Jis vartė mūsų daiktus bagažinėje ieškodamas dešrų, lipo ant sėdynių, lindo po jomis, bet viskas buvo veltui, nes mes neturėjome ko slėpti. Kratomi buvo visi autobusiukai, prie mūsų stovėjo pora ispanų pankų ir slovakai. Toliau tikrino kuprines patys žandarai, vyrai jau tikėjos full cavity search, bet po to kai surinko ir nuskanavo mūsų pasus, tapome niekam neįdomūs. Ųdra net nebuvo patikrintas alkotesteriu.
Šiandien paskutinė liepos diena. Prieš tris valandas atsisveikinome su Žaku žandaru ir riedam į Vokietiją, atgal pas mistinį Helmutą, todėl ši diena oficialiai skelbiama Helmutinėmis.
pirmadienis, liepos 30
gyvenimas tesiasi
Šiandien jau N-toji keliones diena ir sėdžių busiko gale atmęs kompą ir rašau naują postą. Permiegojome pakrantėje už Almerijos. Vieta buvo neypatingai graži nes viskas dvokė tualetu, bet mes nusprendėm, kad sueis. Dieną prieš tai netyčia praleidom beieškodami vyninės. Tai turėjo būti trumpas nuosukis nuo kelio bet taip išėjo, kad pasirinkom patį sunkiausią kelią iki vyninės nusigaut ir užtrukom visą dieną. Bet vyninę radom! Po vyninės keliaudami aptikom tokią vietą kur yra nesibaigiantys šiltnamių plotai. Va tenais tikriausiai dirba daugiausiai Lietuvių. Viduryje nesibaigiančių hektarų šiltnamių aptikome miestą pilną negrų ir kitokių imigrantų. Tai tikriausiai vienintelė vieta Ispanijoje kur yra gausiai negrų, kiek kitur apvažiavom visur buvo vien tik ispanai. Galvojom susirasti tam mieste supermercado (supermarketą), bet nusprendėmė nešdintis kuo toliau nuo to miesto nes jame tvyrojo tokia atmosfera tarsi tuoj prasidės susišaudymas ar masinės žudynės. Šiaip viskas einasi po vienodai toliau vyksta kalbos apie komunos įkurimą, šiaip kvailos diskusijos pvz. Vakar su Donatu diskutavome ar nusisamdžius kekšę ji sutvarkytų namus arba nuskustų bulvių cepelinams. Beje šiandien sumetus naujausių nuotraukų dozę į kompą pastebėjau liguistą Viktorijos potraukį fotografuoti mano apatinę kūno dalį. Matyt kalbos apie plieninį 2,5 metro plieninį damasko plieno peni padarė įspudį. ...
Ką gi praėjo šiek tiek laiko kol radom vėl nemokamą internetą ir galim pranešti mūsų naujausius pasiekimus. Dabar randamės Andoroje ir stovim prie parduotuvės pilnos pliušinių meškiukų. Kas įvyko ankščiau tai pakeliui į Barseloną paėmėm tranzuojantį ispaną Chuną su kuriuo keliavom iki Barselonos ir jis mums aprodė miestą, pirmąkart turėjom gidą. Likus šimtui kilometrų iki Barselonos nakvojom kalnuotame parke o iš ryto pamatėme, kad papėdėje buvo nudistų pliažas. Viskas vyksta su nuotykiais bet apie juos plačiau kitame reportaže nes dabar nera laiko.
Ką gi praėjo šiek tiek laiko kol radom vėl nemokamą internetą ir galim pranešti mūsų naujausius pasiekimus. Dabar randamės Andoroje ir stovim prie parduotuvės pilnos pliušinių meškiukų. Kas įvyko ankščiau tai pakeliui į Barseloną paėmėm tranzuojantį ispaną Chuną su kuriuo keliavom iki Barselonos ir jis mums aprodė miestą, pirmąkart turėjom gidą. Likus šimtui kilometrų iki Barselonos nakvojom kalnuotame parke o iš ryto pamatėme, kad papėdėje buvo nudistų pliažas. Viskas vyksta su nuotykiais bet apie juos plačiau kitame reportaže nes dabar nera laiko.
šeštadienis, liepos 28
Nuotykiai tesiasi
Pagaliau aplinka pasikeitė visiškai ir kalnuose ėmė rastis palmės bei kaktusai. Po to, kai vieną naktį praleidome laukuose murzini kaip molio motiejai, supami spiečiaus musių ir būrio zuikių, vėl nusprendėme nakvoti kempinge. Po keleto nesėkmingų bandymų rasti vietelę, pasitaikė ypač svetingas, ispanais visiškai perpildytas kempas, kuris mus priėmė vidury nakties. {Ispanai net apsistodami kempinge, atsiveža televizorius ir juos žiūrėdami leidžia vakarus.} Mes negavome žaliųjų apyrankių, kas vėliau sukėlė bėdų, kai Donatas pabuvęs prie jūros, norėjo grįžti į teritoriją. Kaimynus turėjome ypač draugiškus, jie mojo atsisveikindami mums išvažiuojant. Šilta ir draugiška tauta.
Gibraltaro sąsiaurį pasiekėme liepos 26. Tarifoje supratome, kad mūsų finansai mums neleis persikelti į Maroką, bet kitame krante mūsų laukiančią Afriką matėme pro rūką ir debesis. Įvažiavome į Gibraltarą, po ilgo laiko vėl buvo tikrinami mūsų pasai. Kaip
Vakare važiuojant Viduržemio jūros pakrante apėmė nuotaikos, kad jau seniai buvome sugedę, kad galim ir negrįžt, kad kažkaip reikia trumpint maršrutą, kad tikrai negalim kirsti Šveicarijos sienos ir kalnų Slovakijoje, nes kalnuotose vietovėse mes per dvi valandas įveikiame vos septyniasdešimt kilometrų. Tokiomis liūdnomis temomis bekalbėdami pasiekėme paplūdimį ir jame apsinakvojome po atviru ir žvaigždėtu dangumi ant nešvaraus ir pilno skruzdėlių smėlio prie ženklo, žyminčio, kad iki kempingo liko 1 km. Ryte girdėjome ūžiant žvejybinius laivelius pakrantėje. Atsikėlę neįtikėtinai anksti {09:00 vietos laiku} pusryčiams pasišildėme konservų, vyrai įtempė dirželį, sutaisė iškritusias duris. Dabar lekiame pakrante rekordiniu 115 kilometrų per valandą greičiu {nuo kalno J}, ieškome vyninės, turgaus ir jūros gėrybių restorano.
Kaip įprasta statistika ir kiti kliedesiai: vienintelė užtikta kebabinė Gibraltare buvo uždaryta, esame aplenkę 28 automobilius, Ispanijoje nėra lietuvių furisų {arba juos taip užkniso kniedžių radijo transliacijos, kad jie tiesiog neatsiliepia}. Buttscratcher‘iai visiškai nepopuliarūs, o polski fliak nesudomino nieko. Išaiškėjo, kad Ųdra yra vyras be trūkumų, Skaistė pajūry sutiko ilgaplaukį aktorių iš Madrido, kuris žino Sabonį, Rutulėnas negali gyventi be šprotų. Kiekvienas, atsisėdęs gale prie kolonėlės į kurią galima daužyti galvą, tampa vairavimo instruktoriumi ir nuolat dejuoja dėl kelio ženklinimo, greičio ir atstumo iš kurio reikia pradėti stabdyti. Kol kas ryšį baigiu.
ketvirtadienis, liepos 26
trečiadienis, liepos 25
Mūsų nuotykiai tesiasi
Tik atvykę į Olandiją suvokėme, kad ši šalis būtent mums. Lekiantys automobiliai pypsėjo,vairuotojai ir keleiviai mojavo, rodė į viršų iškeltus nykščius ar taikos ženklus, todėl sutikimas buvo šiltas ir smagus. Toje pačioje furistų aikštelėje, apie kurią jau rašėme anksčiau, mus susirado dvi tranzuotojos iš Lietuvos, istorikės iš VU. Paleidome jas Amsterdamo centre, o patys palikome automobilį atokiau, nemokamoje parkavimo vietoje. Ši geniali mintis mums kiekvienam kainavo po 2.4 €. Amsterdame įvesta puiki „zuikių“ gaudymo sistema, tad išvengti bilietų pirkimo tramvajuje mums nepavyko.
Miesto centre tvyro žolės kvapas, čia galima įsigyti visko: grybų, magic muffin‘ų, cocos lapų likerio, marihuanos saldainiukų, jei tai netenkina, nepažįstamasis tau gali pasiūlyti ko nors stipresnio. Coffee shop‘e pardavėjas, paklaustas, kodėl nėra žmonių, atsakė: „People come, people go...“ Drąsiausias iš mūsų buvo Ųdra, nusipirkęs suktinę, o mums pakako 5 magic keksiukų. Kokie pojūčiai būna po to, klauskite asmeniškai... Ir, žinoma, Raudonųjų žibintų kvartalas... Naktį praleidome prie Šiaurės jūros. Gaila, bet nei vienam iš mūsų neprireikė greitosios, šiame nuostabiame mieste jos signalas yra raminanti melodija su rasta motyvais. Kaip Donatas gelbėjo savo kepuraitę, kainavusią 5 €, matėte fotoreportaže.
Paklaidžioję Roterdame, ir tą pačią liepos 18 dieną, 23:?? įvažiavome į Belgiją. Nieko nelaukę susiradome nakvynės vietą, kuri nepasirodė labai patogi. Savo palapinę pasistatėme pelkėje, Donatas liko saugoti busiko, o laukiniai Kniedžiai įsitaisė prie pat keliuko. Neįtikėtina, tačiau paryčiui pasigirdo gaidžių giedojimas ir juos lesinančios moters neartikuliuoti garsai. Pabudę susivokėme esą parke, kur labai aktyvus dviratininkų ir automobilių eismas.
Briuselyje aplankėme „Atomiuką“ ir tęsiame savo kelionę link Paryžiaus, iki kurio nebe tiek ir daug liko. Dabar aikštelėje verdame bulves, Rutulėnui Živilė pina kasytes, Ųdra lanksto visiems Napoleono kepurytes (kad prancūzai mus šilčiau sutiktų), mudvi su Skaiste postinam, o Donatas geria kavą.
Mes norim praustis, norim valgyt, norim turėt nerealius finansus. Iki šiol esame pralenkę 10 automobilių, sėkmingai pakeitėme generatoriaus dirželį, nuorinome stabdžius ir įtempėm vandens pompos dirželį.
***
La istorija apie stebuklingas birniukas.
Dar kelioms savaitėms iki kelionės likus, Tomas žadėjo Paryžiuje eiti gatve nuogas ir dainuoti Marselietę. Pagal scenarijų jį turėjo susemti žandarai, o tada mes jau turėtume ieškoti stebuklingo berniuko, kuris Tomą ištrauktų iš kalėjimo ir mums pagelbėtų. Tokia štai stebuklingo berniuko priešistorė.
Mes bergždžiai ieškojome la ežero, kad galėtume la išsimaudyti, bet šioje šalyje tai neįmanoma, nes viskas yra nešvaru, radioaktyvu ir smirdi. Prancūzai maudosi tik la voniose, todėl ėmėme ieškoti la dušo. Viename mažame la miestuke užsukome į la degalinę, kur sutikome pusamžį vyriškį, kuris nors ir nesuprasdamas angliškai, labai norėjo mums padėti. Jis gestų kalba nurodė la kryptį iki artimiausio kempingo, o kad mes tikrai pasiektume vietą, važiuodamas pirmas savo la automobiliu, mus palydėjo. Buvome labai dėkingi. Tas vyriškis tapo mūsų la stebuklingu berniuku. Tu nežinai kaip jis atrodo, kokio amžiaus yra ir kada pasirodys, bet stebuklingas berniukas tikrai ateis į pagalbą, kai tau reikės.
Kempingo savininkas mus sutiko svetingai, o sužinojęs tikslą – Ispanija, sakė, kad jam ši mintis labai patinka ir pardavęs la dušo žetonus pasišalino. Labiausiai įsiminė tai, kad Skaistei netikėtai baigėsi vanduo... Miegojome, kaip visad, Ųdros pilyje, o ryte išvydome, kad nesam vieni ir be mūsų yra dar viena palapinė. Tai dar kartą atgaivino kalbas apie komunos kūrimą, apsigyvenimą kur nors, dauginimąsi ir nepriklausomybės reikalavimą.
Dieną pasiekėme Paryžiaus priemiesčius. Pasimalę po miestą, atradome nemokamą stovėjimo aikštelę ir palikę busiką ten, vietinėmis susisiekimo priemonėmis išvažiavome į centrą. Kadangi buvo penktadienis, Luvrą aplankėme nemokamai, bet dėl jo neįsivaizduojamo dydžio buvo kilusi grėsmė netekti la Ųdros. Mes jau ketinome jo nuotrauką išbraukti iš važiuojančių sąrašo, kaip pirmo kelionėje prarasto žmogaus, kai jis atsirado... Dar buvome Paryžiaus katedroje. Vakare pasiekėme Eifelio bokštą, o kadangi pirminis mūsų planas buvo naktį praleisti Paryžiuje, čia ir apsistojome. Parke išbuvome vos kelias valandas, nes pasidarė žvėriškai šalta. Nemažai vyno užvartojusios danės spygavo netoliese: „Oh, how cute, they are sleeping in the park...“ Derėtų pastebėti, kad parkas prie Eifelio bokšto niekuo nesiskiria nuo mūsų pajūrio: vietiniai tau atneša vyno, šampano ir netgi alaus... Toliau buvo dar linksmiau ir mus užkalbino vietinis turkas, kuris paryčiui parke ieškojo pamestų daiktų. Teko keisti visus planus, tad Paryžiui bundant mes tūnojome autobuse.
Jau savaitė kaip važiuojam. Šiuo metu mes pakeliui į Ispaniją. Lekiam pro vynuogynus, turim arbūzą ir vietinį kazino busiko gale, ko mums dar bereikia?
***
Tik įvažiavus į Ispaniją, oras pasikeitė totaliai {naktį nešalta...}. Suradome mažą kurortinį miestelį, pilną senyvo amžiaus turistų, automobilių ir fantastiškų vaizdų į horizontą. Mes maudėmės vandenyne! Likus dešimčiai minučių iki uždarymo, atvykome į kempingą, kuriame dušai included in price ir likome nakčiai. Pasitvirtino faktas, kad laukiniams kniedžiams miegant prie mūsų palapinės, pradeda lyti lietus. Pusryčiams išsivirėme bulvių ir pradėjome doroti šprotų atsargas. Dabar mūsų kelias veda link Gibraltaro, pakelėse vien kalnai, alyvmedžių giraitės, įsiutę furistai, apvirtę furistai, nešvarus vanduo, vandens trūkumas, apgriuvusios pilys, arabai, ginkluoti policininkai ir fake dinozaurai. Nepaisant to, kad dieną būna virš trisdešimt laipsnių karščio, o mūsų Matilda 081 sunkiai kopia į kalnus, kelionė sekasi puikiai. Gal todėl, kad mes pavargstame vieni nuo kitų, o gal yra kitos, mums nežinomos priežastys, mūsų pokalbių temos darosi vis keistesnės. Pastarąsias dienas vis svarstome komunos įkūrimo klausimą, kuris sukelia daug diskusijų, ginčų ir nesutarimų. Jau yra paruoštos griežtos komunos taisyklės, privalomos visiems
Kadangi košė užkniso juodai, mūsų raciono didžiąją dalį ėmė sudaryti makaronai, o šiandien (liepos 24) mes netgi radome prekybos centrą. Tai didelis įvykis mūsų kelionėje, kuri jau buvo tapusi šiek tiek monotoniška. Tranzuotojų skaičius nepadidėjo, kol kas aplenkėme 21 automobilį, buvo suvalgyti du kebabai (įvertinti keturiomis žvaigždutėmis iš penkių), prie mus persekiojančių barsukų gaujos prisidėjo usūriniai šunys, kartais mums tenka riboti vandenį, o vyrai reikalauja pramogų ir striptizo, kelionė yra puikut puikutėlė (pragyvenkite pusantros savaitės autobuse, ir tai jums tikrai nepasirodys kliedesiai).
Miesto centre tvyro žolės kvapas, čia galima įsigyti visko: grybų, magic muffin‘ų, cocos lapų likerio, marihuanos saldainiukų, jei tai netenkina, nepažįstamasis tau gali pasiūlyti ko nors stipresnio. Coffee shop‘e pardavėjas, paklaustas, kodėl nėra žmonių, atsakė: „People come, people go...“ Drąsiausias iš mūsų buvo Ųdra, nusipirkęs suktinę, o mums pakako 5 magic keksiukų. Kokie pojūčiai būna po to, klauskite asmeniškai... Ir, žinoma, Raudonųjų žibintų kvartalas... Naktį praleidome prie Šiaurės jūros. Gaila, bet nei vienam iš mūsų neprireikė greitosios, šiame nuostabiame mieste jos signalas yra raminanti melodija su rasta motyvais. Kaip Donatas gelbėjo savo kepuraitę, kainavusią 5 €, matėte fotoreportaže.
Paklaidžioję Roterdame, ir tą pačią liepos 18 dieną, 23:?? įvažiavome į Belgiją. Nieko nelaukę susiradome nakvynės vietą, kuri nepasirodė labai patogi. Savo palapinę pasistatėme pelkėje, Donatas liko saugoti busiko, o laukiniai Kniedžiai įsitaisė prie pat keliuko. Neįtikėtina, tačiau paryčiui pasigirdo gaidžių giedojimas ir juos lesinančios moters neartikuliuoti garsai. Pabudę susivokėme esą parke, kur labai aktyvus dviratininkų ir automobilių eismas.
Briuselyje aplankėme „Atomiuką“ ir tęsiame savo kelionę link Paryžiaus, iki kurio nebe tiek ir daug liko. Dabar aikštelėje verdame bulves, Rutulėnui Živilė pina kasytes, Ųdra lanksto visiems Napoleono kepurytes (kad prancūzai mus šilčiau sutiktų), mudvi su Skaiste postinam, o Donatas geria kavą.
Mes norim praustis, norim valgyt, norim turėt nerealius finansus. Iki šiol esame pralenkę 10 automobilių, sėkmingai pakeitėme generatoriaus dirželį, nuorinome stabdžius ir įtempėm vandens pompos dirželį.
***
La istorija apie stebuklingas birniukas.
Dar kelioms savaitėms iki kelionės likus, Tomas žadėjo Paryžiuje eiti gatve nuogas ir dainuoti Marselietę. Pagal scenarijų jį turėjo susemti žandarai, o tada mes jau turėtume ieškoti stebuklingo berniuko, kuris Tomą ištrauktų iš kalėjimo ir mums pagelbėtų. Tokia štai stebuklingo berniuko priešistorė.
Mes bergždžiai ieškojome la ežero, kad galėtume la išsimaudyti, bet šioje šalyje tai neįmanoma, nes viskas yra nešvaru, radioaktyvu ir smirdi. Prancūzai maudosi tik la voniose, todėl ėmėme ieškoti la dušo. Viename mažame la miestuke užsukome į la degalinę, kur sutikome pusamžį vyriškį, kuris nors ir nesuprasdamas angliškai, labai norėjo mums padėti. Jis gestų kalba nurodė la kryptį iki artimiausio kempingo, o kad mes tikrai pasiektume vietą, važiuodamas pirmas savo la automobiliu, mus palydėjo. Buvome labai dėkingi. Tas vyriškis tapo mūsų la stebuklingu berniuku. Tu nežinai kaip jis atrodo, kokio amžiaus yra ir kada pasirodys, bet stebuklingas berniukas tikrai ateis į pagalbą, kai tau reikės.
Kempingo savininkas mus sutiko svetingai, o sužinojęs tikslą – Ispanija, sakė, kad jam ši mintis labai patinka ir pardavęs la dušo žetonus pasišalino. Labiausiai įsiminė tai, kad Skaistei netikėtai baigėsi vanduo... Miegojome, kaip visad, Ųdros pilyje, o ryte išvydome, kad nesam vieni ir be mūsų yra dar viena palapinė. Tai dar kartą atgaivino kalbas apie komunos kūrimą, apsigyvenimą kur nors, dauginimąsi ir nepriklausomybės reikalavimą.
Dieną pasiekėme Paryžiaus priemiesčius. Pasimalę po miestą, atradome nemokamą stovėjimo aikštelę ir palikę busiką ten, vietinėmis susisiekimo priemonėmis išvažiavome į centrą. Kadangi buvo penktadienis, Luvrą aplankėme nemokamai, bet dėl jo neįsivaizduojamo dydžio buvo kilusi grėsmė netekti la Ųdros. Mes jau ketinome jo nuotrauką išbraukti iš važiuojančių sąrašo, kaip pirmo kelionėje prarasto žmogaus, kai jis atsirado... Dar buvome Paryžiaus katedroje. Vakare pasiekėme Eifelio bokštą, o kadangi pirminis mūsų planas buvo naktį praleisti Paryžiuje, čia ir apsistojome. Parke išbuvome vos kelias valandas, nes pasidarė žvėriškai šalta. Nemažai vyno užvartojusios danės spygavo netoliese: „Oh, how cute, they are sleeping in the park...“ Derėtų pastebėti, kad parkas prie Eifelio bokšto niekuo nesiskiria nuo mūsų pajūrio: vietiniai tau atneša vyno, šampano ir netgi alaus... Toliau buvo dar linksmiau ir mus užkalbino vietinis turkas, kuris paryčiui parke ieškojo pamestų daiktų. Teko keisti visus planus, tad Paryžiui bundant mes tūnojome autobuse.
Jau savaitė kaip važiuojam. Šiuo metu mes pakeliui į Ispaniją. Lekiam pro vynuogynus, turim arbūzą ir vietinį kazino busiko gale, ko mums dar bereikia?
***
Tik įvažiavus į Ispaniją, oras pasikeitė totaliai {naktį nešalta...}. Suradome mažą kurortinį miestelį, pilną senyvo amžiaus turistų, automobilių ir fantastiškų vaizdų į horizontą. Mes maudėmės vandenyne! Likus dešimčiai minučių iki uždarymo, atvykome į kempingą, kuriame dušai included in price ir likome nakčiai. Pasitvirtino faktas, kad laukiniams kniedžiams miegant prie mūsų palapinės, pradeda lyti lietus. Pusryčiams išsivirėme bulvių ir pradėjome doroti šprotų atsargas. Dabar mūsų kelias veda link Gibraltaro, pakelėse vien kalnai, alyvmedžių giraitės, įsiutę furistai, apvirtę furistai, nešvarus vanduo, vandens trūkumas, apgriuvusios pilys, arabai, ginkluoti policininkai ir fake dinozaurai. Nepaisant to, kad dieną būna virš trisdešimt laipsnių karščio, o mūsų Matilda 081 sunkiai kopia į kalnus, kelionė sekasi puikiai. Gal todėl, kad mes pavargstame vieni nuo kitų, o gal yra kitos, mums nežinomos priežastys, mūsų pokalbių temos darosi vis keistesnės. Pastarąsias dienas vis svarstome komunos įkūrimo klausimą, kuris sukelia daug diskusijų, ginčų ir nesutarimų. Jau yra paruoštos griežtos komunos taisyklės, privalomos visiems
Kadangi košė užkniso juodai, mūsų raciono didžiąją dalį ėmė sudaryti makaronai, o šiandien (liepos 24) mes netgi radome prekybos centrą. Tai didelis įvykis mūsų kelionėje, kuri jau buvo tapusi šiek tiek monotoniška. Tranzuotojų skaičius nepadidėjo, kol kas aplenkėme 21 automobilį, buvo suvalgyti du kebabai (įvertinti keturiomis žvaigždutėmis iš penkių), prie mus persekiojančių barsukų gaujos prisidėjo usūriniai šunys, kartais mums tenka riboti vandenį, o vyrai reikalauja pramogų ir striptizo, kelionė yra puikut puikutėlė (pragyvenkite pusantros savaitės autobuse, ir tai jums tikrai nepasirodys kliedesiai).
trečiadienis, liepos 18
Mes vis dar gyvi! Neįtikėtina...
Sėdim su Viktorija furistų aikštelėj Vokietijoj. Yra apie pusę devynių ryto vietos laiku. Pučia vėjas ir darosi šaltoka. Visi kiti miega mašinoj. Šalia kažkokie lietuviai ką tik šnekėjo apie fizikus. Esam apie 80 kilų nuo Olandijos. Išvažiavom sekmadienį naktį, pašiurpinom visus įmanomus tėvus savo važiavimu, ypač Viktorijos. Nepadarėm jokio atsisveikinimo tūso.
Lenkijoj viskas kitaip. Kraštas, padovanojęs pasauliui Mikalojų Koperniką ir fliakus nesutiko mūsų svetingai. Busikas kaprizus pradėjo rodyt prie Mikolaikų. Tik Stebuklingo berniuko Donato dėka po valandos susitvarkėm.
Autentiški Viktorijos prisiminimai: "Donatas ir Ųdra pakelėj pamato tranzuojančią merginą, aš į ją dėmesį atkreipiu tik pradėjus stabdyti. Griebiaus už kolonėlės ir išsilaikiau vietoje, o šalia matau Skaistę, krentančią ant Rutulėno."
Autentiški Skaistės prisiminimai: "Sėdėjau būsenoj tarp miego ir realaus pasaulio, vos ne egzistencinėj euforijoj, ir staiga pajutau, kad nesuvaldomai skrendu ant Rutulėno, gulėjusio ant žemės ir Živilės priešais. O įsikibti beviltiškai nėr kur."
Autentiški Rutulėno prisiminimai: "Gerai miegojau,kol Skaistė neužvirto..."
Lenkaitė nebuvo nei graži, nei poliglotė. Po tokio sudėtingo Ųdros klausimo what's your name, ilgai mąsčiusi ji atsakė ok... Apie fliakus nebedrįsome klausti.
Kai jau manėme, kad visi smagumai praeity, iš kažkur išdygo vietiniai fliakai (policija). Prie mūsų greit išsirikiavo nemaža eilutė užsieniečių mašinų. Pareigūnas, nesuprantantis nei rusiškai, nei angliškai, labai maloniai pasiūlė mums susimokėti "štrafą" 100 zlotų (visiems kitiems bauda esanti 2000). Atsikratę pinigais, kurių ir taip neturim kur dėt, užsipylėm dyzelio ir nuriedėjom ieškoti ežero išsimaudyti ir Vokietijos pasienio.
Vokietiją pasiekėme iškilmingai pasipuošę triusikų ir rankšluosčių užuolaidėlėmis. Paranojos paranoja nepasitvirtino ir be vargo kirtome sieną. Ųdra graužėsi nagus, kad neturėjome dėžių kokaino. Kadangi buvo paryčiai, ieškojome vietos, kur galėtume pasistatyti Ųdros pilį ir apgyvendinti komuną. Ta vieta nebuvo nei lėktuvų nusileidimo takas, nei branduolinių bandymų laukas. Tai buvo mistinio ūkininko Helmuto valdos. su varnalėšomis, žole iki pažastų ir supuvusių bulvių slėptuve. Pasitelkę skriemulių sistemą vyrai pastatė Ųdros pilį (dėl laiko stokos be balkono ir elektros).
Vokietijoje viskas yra lėčiau. Vandenį kavai virėm geras dvi valandas. Netoli Berlyno suvokėm, kad Helmuto valdose pametėm vieną varžtą, už kurį Berlyne teko suploti 0,79 euro. Miestas, iš kurio tikėjomės veiksmo, žudynių, daugiatūkstantinės minios, kamščių, pasirodė kaip Rokiškis sekmadienį mišių metu. Berlyno sienikė nesužavėjo nei mūsų, nei gražių japonių. tačiau vokiečių nuoširdumas pribloškė. Kai tramvajuj taupydami pinigus tempėm laiką "stebėdamiesi" aparatu, prie mūsų priėjusi jauna vokietaitė bandė mums padėti įsigyti bilietus. Kai jau nebebuvo ko "nesuprasti", nebeiškentęs Ųdra pasakė, kad mes tik apsimetam kvailiais, nes neturim smulkių. Jos veido išraiška buvo nenusakoma.
Dalis skeptikams:
Visiem skeptikam galim pasakyti, kad išsimaudyti ežere Vokietijoje galima nemokamai, reikia tik AutoRoute ir GPS.
Iš viso iki šiol aplenkėme 6 mašinas, iš kurių 2 autobane.
Berlynas pilnas senų mašinų. Ir nesvarbu, ką rodo Kobra 11, autobanuose jokių sprogimų nematėm, o naktį jie netgi būna tušti.
Mums kartais papypsina lietuviai turistai arba šiaip lietuviai ir kiti. Smalsių žvilgsnių irgi daug.
Na va išlindo saulė ir vėjas aprimo. Mes dar važiuosim.
O dabar mano Ųdros žodis sėdžiu dabar Amsterdame prie kanalo ir ir pagaliau pasigavęs bevielį netą įmečiau anksčiau paruoštą post'ą. Gan vėlokai pradėjom vaikščioti po miestą tai normaliai apžiūrėjom tik raudonųjų žibintų kvartalą ryt tikimės pamatyti daugiau.
Lenkijoj viskas kitaip. Kraštas, padovanojęs pasauliui Mikalojų Koperniką ir fliakus nesutiko mūsų svetingai. Busikas kaprizus pradėjo rodyt prie Mikolaikų. Tik Stebuklingo berniuko Donato dėka po valandos susitvarkėm.
Autentiški Viktorijos prisiminimai: "Donatas ir Ųdra pakelėj pamato tranzuojančią merginą, aš į ją dėmesį atkreipiu tik pradėjus stabdyti. Griebiaus už kolonėlės ir išsilaikiau vietoje, o šalia matau Skaistę, krentančią ant Rutulėno."
Autentiški Skaistės prisiminimai: "Sėdėjau būsenoj tarp miego ir realaus pasaulio, vos ne egzistencinėj euforijoj, ir staiga pajutau, kad nesuvaldomai skrendu ant Rutulėno, gulėjusio ant žemės ir Živilės priešais. O įsikibti beviltiškai nėr kur."
Autentiški Rutulėno prisiminimai: "Gerai miegojau,kol Skaistė neužvirto..."
Lenkaitė nebuvo nei graži, nei poliglotė. Po tokio sudėtingo Ųdros klausimo what's your name, ilgai mąsčiusi ji atsakė ok... Apie fliakus nebedrįsome klausti.
Kai jau manėme, kad visi smagumai praeity, iš kažkur išdygo vietiniai fliakai (policija). Prie mūsų greit išsirikiavo nemaža eilutė užsieniečių mašinų. Pareigūnas, nesuprantantis nei rusiškai, nei angliškai, labai maloniai pasiūlė mums susimokėti "štrafą" 100 zlotų (visiems kitiems bauda esanti 2000). Atsikratę pinigais, kurių ir taip neturim kur dėt, užsipylėm dyzelio ir nuriedėjom ieškoti ežero išsimaudyti ir Vokietijos pasienio.
Vokietiją pasiekėme iškilmingai pasipuošę triusikų ir rankšluosčių užuolaidėlėmis. Paranojos paranoja nepasitvirtino ir be vargo kirtome sieną. Ųdra graužėsi nagus, kad neturėjome dėžių kokaino. Kadangi buvo paryčiai, ieškojome vietos, kur galėtume pasistatyti Ųdros pilį ir apgyvendinti komuną. Ta vieta nebuvo nei lėktuvų nusileidimo takas, nei branduolinių bandymų laukas. Tai buvo mistinio ūkininko Helmuto valdos. su varnalėšomis, žole iki pažastų ir supuvusių bulvių slėptuve. Pasitelkę skriemulių sistemą vyrai pastatė Ųdros pilį (dėl laiko stokos be balkono ir elektros).
Vokietijoje viskas yra lėčiau. Vandenį kavai virėm geras dvi valandas. Netoli Berlyno suvokėm, kad Helmuto valdose pametėm vieną varžtą, už kurį Berlyne teko suploti 0,79 euro. Miestas, iš kurio tikėjomės veiksmo, žudynių, daugiatūkstantinės minios, kamščių, pasirodė kaip Rokiškis sekmadienį mišių metu. Berlyno sienikė nesužavėjo nei mūsų, nei gražių japonių. tačiau vokiečių nuoširdumas pribloškė. Kai tramvajuj taupydami pinigus tempėm laiką "stebėdamiesi" aparatu, prie mūsų priėjusi jauna vokietaitė bandė mums padėti įsigyti bilietus. Kai jau nebebuvo ko "nesuprasti", nebeiškentęs Ųdra pasakė, kad mes tik apsimetam kvailiais, nes neturim smulkių. Jos veido išraiška buvo nenusakoma.
Dalis skeptikams:
Visiem skeptikam galim pasakyti, kad išsimaudyti ežere Vokietijoje galima nemokamai, reikia tik AutoRoute ir GPS.
Iš viso iki šiol aplenkėme 6 mašinas, iš kurių 2 autobane.
Berlynas pilnas senų mašinų. Ir nesvarbu, ką rodo Kobra 11, autobanuose jokių sprogimų nematėm, o naktį jie netgi būna tušti.
Mums kartais papypsina lietuviai turistai arba šiaip lietuviai ir kiti. Smalsių žvilgsnių irgi daug.
Na va išlindo saulė ir vėjas aprimo. Mes dar važiuosim.
O dabar mano Ųdros žodis sėdžiu dabar Amsterdame prie kanalo ir ir pagaliau pasigavęs bevielį netą įmečiau anksčiau paruoštą post'ą. Gan vėlokai pradėjom vaikščioti po miestą tai normaliai apžiūrėjom tik raudonųjų žibintų kvartalą ryt tikimės pamatyti daugiau.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)