penkmečio ataskaita

noriu pranešti, kad mes jau grįžome į lietuvą. visi iki vieno. net ir sliekas donatas.
tokį drastišką pranešimą išdrįsau išsiųsti į mūsų blog'ą, nes girdėjau atsiliepimų, kad viskas čia labai neaiškiai parašyta ir neįmanoma nieko suprasti. noriu visus užtikrinti - visi straipsniai rašyti tik lietuvos rašytojų sąjungos egzamino, skirto rašytojo kvalifikacijai gauti, dešimtukininkų. visos mintys išdėstytos nuosekliai ir suprantamai, tereikia įdėmiai perskaityti ir viskas bus aišku.

- koks matildos likimas? - jūs galbūs paklausite.
atsakymas gan paprastas: dar prancūzijoje matilda pradėjo ožiuotis ir iš sankabos varvinti dot-4 mišinį, tačiau buvo saugiai parvaryta. greitu metu žvėris bus parduotas juodojoje rinkoje. gal kas susidomėjo? anyone? žmonės, ji kątik nukeliavo daugiau nei 10 000 km!

Narkotiku beieskant...

Pradėkime nuo to, kad tranzuotojo vardas buvo Chuanas. Ilgaplaukį ispaną paleidome prie pat namų ir patraukėme namų link. Iki Andoros buvo likę 90 km, kai susiradome vietą laukuose, gurkšnojome vyną, baigėme (!) valgyti visas iš Lietuvos vežtas bulves ir konservus. Laukinis Kniedžius pajuto gamtos šauksmą ir lakstė laukais nuogas.
Andoroje mus pasitiko dar pigesnis nei kur kitur dyzelis ir cigaretės, daugybė cigarečių, pilnas prekybos centras cigarečių. Ilgai neužtrukome ir įvažiavome į Prancūziją. Pirminis mūsų suplanuotas maršrutas buvo pakeistas, dėl priežasčių: baigias pinigai, pavargome, norim namo, Matilda 081 negali vežti kalnais. Vakare buvome pajūry. Miegojome gale, Donatas vairavo, Ųdra buvo šturmanas, jiedu klausėsi baisios rusiškos muzikos ir viskas buvo neblogai, kai... Mūsų busikas barška jau nuo Vokietijos, mes pripratę į tai nebekreipti dėmesio, bet staiga garsas tampa labai garsus ir mes suvokiame, kad kažkokia dugno detalė velkasi asfaltu.Visų akys vėl tapo didelės, o kažkas iš vyrų konstatavo: nukrito bako laikiklis. Drįstu teigti, jog esame laimės kūdikiai, nes pasivaikščioję keliuku vyrai varžtą, kuris atsisuko, surado, pakėlė busiką ir laikiklį pritvirtino į vietą. Miegojome miškelyje ir šnekėjom apie tai, kad negali taip ilgai sektis, nu tiesiog negali...

Kaip Žakas žandaras slėpėsi laukuose...
Mes vis dar buvome Prancūzijoje ir važiuodami iš stovėjimo aikštelės virėmės Matildoje 081 bomžpakius. Vairavo Ųdra, aš (Viktorija) šturmanavau. Buvo eilinė diena kelyje, mus lenkė automobiliai, mes lenkėme furas, atradome, kad jeigu važiuodami nuo kalno pasiekiame 110 km/h greitį, tai į kalną užriedame be didesnio vargo. Tolumoje išvydau kažką mėlynuojant, tai buvo žandaras ant motociklo. Pro jį pravažiavome, greičio neviršijome, dokumentus turim, nelegalų neturim. Deja, bet mes jam patikome ir Žakas žandaras mus pasivijo bei nukreipė į aikštelę. O tada ir prasidėjo... Mus išlaipino, šeši žandarai apsupo busiką, buvo atidarytos visos durys ir atvestas narkotikų ieškantis šuo Žora. Jis vartė mūsų daiktus bagažinėje ieškodamas dešrų, lipo ant sėdynių, lindo po jomis, bet viskas buvo veltui, nes mes neturėjome ko slėpti. Kratomi buvo visi autobusiukai, prie mūsų stovėjo pora ispanų pankų ir slovakai. Toliau tikrino kuprines patys žandarai, vyrai jau tikėjos full cavity search, bet po to kai surinko ir nuskanavo mūsų pasus, tapome niekam neįdomūs. Ųdra net nebuvo patikrintas alkotesteriu.
Šiandien paskutinė liepos diena. Prieš tris valandas atsisveikinome su Žaku žandaru ir riedam į Vokietiją, atgal pas mistinį Helmutą, todėl ši diena oficialiai skelbiama Helmutinėmis.

gyvenimas tesiasi

Šiandien jau N-toji keliones diena ir sėdžių busiko gale atmęs kompą ir rašau naują postą. Permiegojome pakrantėje už Almerijos. Vieta buvo neypatingai graži nes viskas dvokė tualetu, bet mes nusprendėm, kad sueis. Dieną prieš tai netyčia praleidom beieškodami vyninės. Tai turėjo būti trumpas nuosukis nuo kelio bet taip išėjo, kad pasirinkom patį sunkiausią kelią iki vyninės nusigaut ir užtrukom visą dieną. Bet vyninę radom! Po vyninės keliaudami aptikom tokią vietą kur yra nesibaigiantys šiltnamių plotai. Va tenais tikriausiai dirba daugiausiai Lietuvių. Viduryje nesibaigiančių hektarų šiltnamių aptikome miestą pilną negrų ir kitokių imigrantų. Tai tikriausiai vienintelė vieta Ispanijoje kur yra gausiai negrų, kiek kitur apvažiavom visur buvo vien tik ispanai. Galvojom susirasti tam mieste supermercado (supermarketą), bet nusprendėmė nešdintis kuo toliau nuo to miesto nes jame tvyrojo tokia atmosfera tarsi tuoj prasidės susišaudymas ar masinės žudynės. Šiaip viskas einasi po vienodai toliau vyksta kalbos apie komunos įkurimą, šiaip kvailos diskusijos pvz. Vakar su Donatu diskutavome ar nusisamdžius kekšę ji sutvarkytų namus arba nuskustų bulvių cepelinams. Beje šiandien sumetus naujausių nuotraukų dozę į kompą pastebėjau liguistą Viktorijos potraukį fotografuoti mano apatinę kūno dalį. Matyt kalbos apie plieninį 2,5 metro plieninį damasko plieno peni padarė įspudį. ...

Ką gi praėjo šiek tiek laiko kol radom vėl nemokamą internetą ir galim pranešti mūsų naujausius pasiekimus. Dabar randamės Andoroje ir stovim prie parduotuvės pilnos pliušinių meškiukų. Kas įvyko ankščiau tai pakeliui į Barseloną paėmėm tranzuojantį ispaną Chuną su kuriuo keliavom iki Barselonos ir jis mums aprodė miestą, pirmąkart turėjom gidą. Likus šimtui kilometrų iki Barselonos nakvojom kalnuotame parke o iš ryto pamatėme, kad papėdėje buvo nudistų pliažas. Viskas vyksta su nuotykiais bet apie juos plačiau kitame reportaže nes dabar nera laiko.

fotoreportazas 3

Nuotykiai tesiasi

Pagaliau aplinka pasikeitė visiškai ir kalnuose ėmė rastis palmės bei kaktusai. Po to, kai vieną naktį praleidome laukuose murzini kaip molio motiejai, supami spiečiaus musių ir būrio zuikių, vėl nusprendėme nakvoti kempinge. Po keleto nesėkmingų bandymų rasti vietelę, pasitaikė ypač svetingas, ispanais visiškai perpildytas kempas, kuris mus priėmė vidury nakties. {Ispanai net apsistodami kempinge, atsiveža televizorius ir juos žiūrėdami leidžia vakarus.} Mes negavome žaliųjų apyrankių, kas vėliau sukėlė bėdų, kai Donatas pabuvęs prie jūros, norėjo grįžti į teritoriją. Kaimynus turėjome ypač draugiškus, jie mojo atsisveikindami mums išvažiuojant. Šilta ir draugiška tauta.

Gibraltaro sąsiaurį pasiekėme liepos 26. Tarifoje supratome, kad mūsų finansai mums neleis persikelti į Maroką, bet kitame krante mūsų laukiančią Afriką matėme pro rūką ir debesis. Įvažiavome į Gibraltarą, po ilgo laiko vėl buvo tikrinami mūsų pasai. Kaip gera girdėti normalią anglų kalbą ir piltis dar pigesnį nei Ispanijoj dyzelinį kurą. Prie keltuvo bestudijuojant kainas, kurios nurodomos eurais ir svarais sterlingais, mus užkalbino vietinis gidas ir pasiūlė savo paslaugas. Taip mes išvydome 100 tonų sveriančią patranką, beždžiones, kurios kandžiojasi {jų dantų aštrumą patyrė Živilė} ir peizažą, kuris atsiveria nuo uolos. Įsėdę į gido autobusiuką, patyrėme, ką reiškia turėti kondicionierių, užvažiuoti į kalną ir negirdėti barsukų. Ši diena dar įsimintina tuo, kad tikslas jau pasiektas ir nuo šiol mes sukame atgal.

Vakare važiuojant Viduržemio jūros pakrante apėmė nuotaikos, kad jau seniai buvome sugedę, kad galim ir negrįžt, kad kažkaip reikia trumpint maršrutą, kad tikrai negalim kirsti Šveicarijos sienos ir kalnų Slovakijoje, nes kalnuotose vietovėse mes per dvi valandas įveikiame vos septyniasdešimt kilometrų. Tokiomis liūdnomis temomis bekalbėdami pasiekėme paplūdimį ir jame apsinakvojome po atviru ir žvaigždėtu dangumi ant nešvaraus ir pilno skruzdėlių smėlio prie ženklo, žyminčio, kad iki kempingo liko 1 km. Ryte girdėjome ūžiant žvejybinius laivelius pakrantėje. Atsikėlę neįtikėtinai anksti {09:00 vietos laiku} pusryčiams pasišildėme konservų, vyrai įtempė dirželį, sutaisė iškritusias duris. Dabar lekiame pakrante rekordiniu 115 kilometrų per valandą greičiu {nuo kalno J}, ieškome vyninės, turgaus ir jūros gėrybių restorano.

Kaip įprasta statistika ir kiti kliedesiai: vienintelė užtikta kebabinė Gibraltare buvo uždaryta, esame aplenkę 28 automobilius, Ispanijoje nėra lietuvių furisų {arba juos taip užkniso kniedžių radijo transliacijos, kad jie tiesiog neatsiliepia}. Buttscratcher‘iai visiškai nepopuliarūs, o polski fliak nesudomino nieko. Išaiškėjo, kad Ųdra yra vyras be trūkumų, Skaistė pajūry sutiko ilgaplaukį aktorių iš Madrido, kuris žino Sabonį, Rutulėnas negali gyventi be šprotų. Kiekvienas, atsisėdęs gale prie kolonėlės į kurią galima daužyti galvą, tampa vairavimo instruktoriumi ir nuolat dejuoja dėl kelio ženklinimo, greičio ir atstumo iš kurio reikia pradėti stabdyti. Kol kas ryšį baigiu.

fotkes

Mūsų nuotykiai tesiasi

Tik atvykę į Olandiją suvokėme, kad ši šalis būtent mums. Lekiantys automobiliai pypsėjo,vairuotojai ir keleiviai mojavo, rodė į viršų iškeltus nykščius ar taikos ženklus, todėl sutikimas buvo šiltas ir smagus. Toje pačioje furistų aikštelėje, apie kurią jau rašėme anksčiau, mus susirado dvi tranzuotojos iš Lietuvos, istorikės iš VU. Paleidome jas Amsterdamo centre, o patys palikome automobilį atokiau, nemokamoje parkavimo vietoje. Ši geniali mintis mums kiekvienam kainavo po 2.4 €. Amsterdame įvesta puiki „zuikių“ gaudymo sistema, tad išvengti bilietų pirkimo tramvajuje mums nepavyko.
Miesto centre tvyro žolės kvapas, čia galima įsigyti visko: grybų, magic muffin‘ų, cocos lapų likerio, marihuanos saldainiukų, jei tai netenkina, nepažįstamasis tau gali pasiūlyti ko nors stipresnio. Coffee shop‘e pardavėjas, paklaustas, kodėl nėra žmonių, atsakė: „People come, people go...“ Drąsiausias iš mūsų buvo Ųdra, nusipirkęs suktinę, o mums pakako 5 magic keksiukų. Kokie pojūčiai būna po to, klauskite asmeniškai... Ir, žinoma, Raudonųjų žibintų kvartalas... Naktį praleidome prie Šiaurės jūros. Gaila, bet nei vienam iš mūsų neprireikė greitosios, šiame nuostabiame mieste jos signalas yra raminanti melodija su rasta motyvais. Kaip Donatas gelbėjo savo kepuraitę, kainavusią 5 €, matėte fotoreportaže.
Paklaidžioję Roterdame, ir tą pačią liepos 18 dieną, 23:?? įvažiavome į Belgiją. Nieko nelaukę susiradome nakvynės vietą, kuri nepasirodė labai patogi. Savo palapinę pasistatėme pelkėje, Donatas liko saugoti busiko, o laukiniai Kniedžiai įsitaisė prie pat keliuko. Neįtikėtina, tačiau paryčiui pasigirdo gaidžių giedojimas ir juos lesinančios moters neartikuliuoti garsai. Pabudę susivokėme esą parke, kur labai aktyvus dviratininkų ir automobilių eismas.
Briuselyje aplankėme „Atomiuką“ ir tęsiame savo kelionę link Paryžiaus, iki kurio nebe tiek ir daug liko. Dabar aikštelėje verdame bulves, Rutulėnui Živilė pina kasytes, Ųdra lanksto visiems Napoleono kepurytes (kad prancūzai mus šilčiau sutiktų), mudvi su Skaiste postinam, o Donatas geria kavą.
Mes norim praustis, norim valgyt, norim turėt nerealius finansus. Iki šiol esame pralenkę 10 automobilių, sėkmingai pakeitėme generatoriaus dirželį, nuorinome stabdžius ir įtempėm vandens pompos dirželį.

***

La istorija apie stebuklingas birniukas.
Dar kelioms savaitėms iki kelionės likus, Tomas žadėjo Paryžiuje eiti gatve nuogas ir dainuoti Marselietę. Pagal scenarijų jį turėjo susemti žandarai, o tada mes jau turėtume ieškoti stebuklingo berniuko, kuris Tomą ištrauktų iš kalėjimo ir mums pagelbėtų. Tokia štai stebuklingo berniuko priešistorė.

Mes bergždžiai ieškojome la ežero, kad galėtume la išsimaudyti, bet šioje šalyje tai neįmanoma, nes viskas yra nešvaru, radioaktyvu ir smirdi. Prancūzai maudosi tik la voniose, todėl ėmėme ieškoti la dušo. Viename mažame la miestuke užsukome į la degalinę, kur sutikome pusamžį vyriškį, kuris nors ir nesuprasdamas angliškai, labai norėjo mums padėti. Jis gestų kalba nurodė la kryptį iki artimiausio kempingo, o kad mes tikrai pasiektume vietą, važiuodamas pirmas savo la automobiliu, mus palydėjo. Buvome labai dėkingi. Tas vyriškis tapo mūsų la stebuklingu berniuku. Tu nežinai kaip jis atrodo, kokio amžiaus yra ir kada pasirodys, bet stebuklingas berniukas tikrai ateis į pagalbą, kai tau reikės.
Kempingo savininkas mus sutiko svetingai, o sužinojęs tikslą – Ispanija, sakė, kad jam ši mintis labai patinka ir pardavęs la dušo žetonus pasišalino. Labiausiai įsiminė tai, kad Skaistei netikėtai baigėsi vanduo...  Miegojome, kaip visad, Ųdros pilyje, o ryte išvydome, kad nesam vieni ir be mūsų yra dar viena palapinė. Tai dar kartą atgaivino kalbas apie komunos kūrimą, apsigyvenimą kur nors, dauginimąsi ir nepriklausomybės reikalavimą.
Dieną pasiekėme Paryžiaus priemiesčius. Pasimalę po miestą, atradome nemokamą stovėjimo aikštelę ir palikę busiką ten, vietinėmis susisiekimo priemonėmis išvažiavome į centrą. Kadangi buvo penktadienis, Luvrą aplankėme nemokamai, bet dėl jo neįsivaizduojamo dydžio buvo kilusi grėsmė netekti la Ųdros. Mes jau ketinome jo nuotrauką išbraukti iš važiuojančių sąrašo, kaip pirmo kelionėje prarasto žmogaus, kai jis atsirado... Dar buvome Paryžiaus katedroje. Vakare pasiekėme Eifelio bokštą, o kadangi pirminis mūsų planas buvo naktį praleisti Paryžiuje, čia ir apsistojome. Parke išbuvome vos kelias valandas, nes pasidarė žvėriškai šalta. Nemažai vyno užvartojusios danės spygavo netoliese: „Oh, how cute, they are sleeping in the park...“ Derėtų pastebėti, kad parkas prie Eifelio bokšto niekuo nesiskiria nuo mūsų pajūrio: vietiniai tau atneša vyno, šampano ir netgi alaus... Toliau buvo dar linksmiau ir mus užkalbino vietinis turkas, kuris paryčiui parke ieškojo pamestų daiktų. Teko keisti visus planus, tad Paryžiui bundant mes tūnojome autobuse.
Jau savaitė kaip važiuojam. Šiuo metu mes pakeliui į Ispaniją. Lekiam pro vynuogynus, turim arbūzą ir vietinį kazino busiko gale, ko mums dar bereikia?

***

Tik įvažiavus į Ispaniją, oras pasikeitė totaliai {naktį nešalta...}. Suradome mažą kurortinį miestelį, pilną senyvo amžiaus turistų, automobilių ir fantastiškų vaizdų į horizontą. Mes maudėmės vandenyne! Likus dešimčiai minučių iki uždarymo, atvykome į kempingą, kuriame dušai included in price ir likome nakčiai. Pasitvirtino faktas, kad laukiniams kniedžiams miegant prie mūsų palapinės, pradeda lyti lietus. Pusryčiams išsivirėme bulvių ir pradėjome doroti šprotų atsargas. Dabar mūsų kelias veda link Gibraltaro, pakelėse vien kalnai, alyvmedžių giraitės, įsiutę furistai, apvirtę furistai, nešvarus vanduo, vandens trūkumas, apgriuvusios pilys, arabai, ginkluoti policininkai ir fake dinozaurai. Nepaisant to, kad dieną būna virš trisdešimt laipsnių karščio, o mūsų Matilda 081 sunkiai kopia į kalnus, kelionė sekasi puikiai. Gal todėl, kad mes pavargstame vieni nuo kitų, o gal yra kitos, mums nežinomos priežastys, mūsų pokalbių temos darosi vis keistesnės. Pastarąsias dienas vis svarstome komunos įkūrimo klausimą, kuris sukelia daug diskusijų, ginčų ir nesutarimų. Jau yra paruoštos griežtos komunos taisyklės, privalomos visiems 
Kadangi košė užkniso juodai, mūsų raciono didžiąją dalį ėmė sudaryti makaronai, o šiandien (liepos 24) mes netgi radome prekybos centrą. Tai didelis įvykis mūsų kelionėje, kuri jau buvo tapusi šiek tiek monotoniška. Tranzuotojų skaičius nepadidėjo, kol kas aplenkėme 21 automobilį, buvo suvalgyti du kebabai (įvertinti keturiomis žvaigždutėmis iš penkių), prie mus persekiojančių barsukų gaujos prisidėjo usūriniai šunys, kartais mums tenka riboti vandenį, o vyrai reikalauja pramogų ir striptizo, kelionė yra puikut puikutėlė  (pragyvenkite pusantros savaitės autobuse, ir tai jums tikrai nepasirodys kliedesiai).

Fotoreportažas

Mes vis dar gyvi! Neįtikėtina...

Sėdim su Viktorija furistų aikštelėj Vokietijoj. Yra apie pusę devynių ryto vietos laiku. Pučia vėjas ir darosi šaltoka. Visi kiti miega mašinoj. Šalia kažkokie lietuviai ką tik šnekėjo apie fizikus. Esam apie 80 kilų nuo Olandijos. Išvažiavom sekmadienį naktį, pašiurpinom visus įmanomus tėvus savo važiavimu, ypač Viktorijos. Nepadarėm jokio atsisveikinimo tūso.
Lenkijoj viskas kitaip. Kraštas, padovanojęs pasauliui Mikalojų Koperniką ir fliakus nesutiko mūsų svetingai. Busikas kaprizus pradėjo rodyt prie Mikolaikų. Tik Stebuklingo berniuko Donato dėka po valandos susitvarkėm.
Autentiški Viktorijos prisiminimai: "Donatas ir Ųdra pakelėj pamato tranzuojančią merginą, aš į ją dėmesį atkreipiu tik pradėjus stabdyti. Griebiaus už kolonėlės ir išsilaikiau vietoje, o šalia matau Skaistę, krentančią ant Rutulėno."
Autentiški Skaistės prisiminimai: "Sėdėjau būsenoj tarp miego ir realaus pasaulio, vos ne egzistencinėj euforijoj, ir staiga pajutau, kad nesuvaldomai skrendu ant Rutulėno, gulėjusio ant žemės ir Živilės priešais. O įsikibti beviltiškai nėr kur."
Autentiški Rutulėno prisiminimai: "Gerai miegojau,kol Skaistė neužvirto..."
Lenkaitė nebuvo nei graži, nei poliglotė. Po tokio sudėtingo Ųdros klausimo what's your name, ilgai mąsčiusi ji atsakė ok... Apie fliakus nebedrįsome klausti.
Kai jau manėme, kad visi smagumai praeity, iš kažkur išdygo vietiniai fliakai (policija). Prie mūsų greit išsirikiavo nemaža eilutė užsieniečių mašinų. Pareigūnas, nesuprantantis nei rusiškai, nei angliškai, labai maloniai pasiūlė mums susimokėti "štrafą" 100 zlotų (visiems kitiems bauda esanti 2000). Atsikratę pinigais, kurių ir taip neturim kur dėt, užsipylėm dyzelio ir nuriedėjom ieškoti ežero išsimaudyti ir Vokietijos pasienio.
Vokietiją pasiekėme iškilmingai pasipuošę triusikų ir rankšluosčių užuolaidėlėmis. Paranojos paranoja nepasitvirtino ir be vargo kirtome sieną. Ųdra graužėsi nagus, kad neturėjome dėžių kokaino. Kadangi buvo paryčiai, ieškojome vietos, kur galėtume pasistatyti Ųdros pilį ir apgyvendinti komuną. Ta vieta nebuvo nei lėktuvų nusileidimo takas, nei branduolinių bandymų laukas. Tai buvo mistinio ūkininko Helmuto valdos. su varnalėšomis, žole iki pažastų ir supuvusių bulvių slėptuve. Pasitelkę skriemulių sistemą vyrai pastatė Ųdros pilį (dėl laiko stokos be balkono ir elektros).
Vokietijoje viskas yra lėčiau. Vandenį kavai virėm geras dvi valandas. Netoli Berlyno suvokėm, kad Helmuto valdose pametėm vieną varžtą, už kurį Berlyne teko suploti 0,79 euro. Miestas, iš kurio tikėjomės veiksmo, žudynių, daugiatūkstantinės minios, kamščių, pasirodė kaip Rokiškis sekmadienį mišių metu. Berlyno sienikė nesužavėjo nei mūsų, nei gražių japonių. tačiau vokiečių nuoširdumas pribloškė. Kai tramvajuj taupydami pinigus tempėm laiką "stebėdamiesi" aparatu, prie mūsų priėjusi jauna vokietaitė bandė mums padėti įsigyti bilietus. Kai jau nebebuvo ko "nesuprasti", nebeiškentęs Ųdra pasakė, kad mes tik apsimetam kvailiais, nes neturim smulkių. Jos veido išraiška buvo nenusakoma.

Dalis skeptikams:
Visiem skeptikam galim pasakyti, kad išsimaudyti ežere Vokietijoje galima nemokamai, reikia tik AutoRoute ir GPS.
Iš viso iki šiol aplenkėme 6 mašinas, iš kurių 2 autobane.
Berlynas pilnas senų mašinų. Ir nesvarbu, ką rodo Kobra 11, autobanuose jokių sprogimų nematėm, o naktį jie netgi būna tušti.
Mums kartais papypsina lietuviai turistai arba šiaip lietuviai ir kiti. Smalsių žvilgsnių irgi daug.

Na va išlindo saulė ir vėjas aprimo. Mes dar važiuosim.

O dabar mano Ųdros žodis sėdžiu dabar Amsterdame prie kanalo ir ir pagaliau pasigavęs bevielį netą įmečiau anksčiau paruoštą post'ą. Gan vėlokai pradėjom vaikščioti po miestą tai normaliai apžiūrėjom tik raudonųjų žibintų kvartalą ryt tikimės pamatyti daugiau.

Visos dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios, tad skubėkit važiuoti, nes prabėgs nebegrįš jos..

Aš niekaip negaliu patikėti, bet mūsų kelionė prasideda. Busikas tiuninguotas vėžliais žudikais rieda link mano kaimo gimtojo. Tikiuos man vietos jame pakaks... Planuojame ryte pasiekti Lenkijos pasienį ir nesusidūrę su agresyviai nusiteikusiais vietiniais (jei ką, Ųdra juos visus atkirs(gal)) kaip nors atsidurti Vokietijoje. O toliau bus matyt, einu išvirti kavos... Palinkėkit mums gero vėjo :)

Mes pagreitėjome

Taigi įdėjom naują greičių dėžę ir ją išbandėm. Moralė iškart pakilo bilekiek nes naujoji dėžė pasirodė verta jai skirto triūso. Dabar galim važiuoti 90 ir dar daugiau ir variklis nekriokia kaip skerdžiamas. Bet su dėže vis dar yra darbo nes išsidėvėjusi kulisa ir bėgiai nelabai jungiasi, bet tai išsprendžiama. Dar liko stabdžiai ir keletas smulkių dalykėlių ir viskas we are ready to go ir aišku reikalausim iš merginų po 4 val striptizo kas dieną.

musu busiko begiai jau beginejasi..

Mes balansuojame tarp blogai ir labai blogai. Pažįstami vis klausia kaip kelionė, kada išvažiuojam, o gal jau grįžom. Man depresija, bet tai nieko nestebina. Tokios nuotaikos, tokie reikalai. Išvažiuoti vėluojame, o mūsų busikas kaprizingas kaip moteris. Vyrai svajoja apie striptizą, autobusiuke ketina įrengti strypą, turbūt tam, kad galėtume vežti stovinčius keleivius…
Labiausiai man patinka žydrasis GÃUBTAS prieš vairuotoją, spynos ir sunkiai stumdomos durys, kurias pakeliui galime pamesti.
Jau turime krūvą bomžpakečių ir kitokio sauso maisto žiurkėnams, vaistų ir šiokį tokį maršrutą. Donatas tvirtina, kad maisto per mažai, bet aparate vietos nėra daug. Mūsų daiktai jau sukrauti, valiuta žvilga, busiko salonas švarus, turi puikų apšvietimą, garso įrangą. Tik ar aš tikiu, kad mes išvyksim greitai?

dingusi savaitė

Šiek tiek keista vėl sėdėti savo kambaryje prie savo kompiuterio, kadangi pastaruoju metu gyvenau pas Donatą. Nebuvo net laiko prisėsti prie kompiuterio, todėl nieko nerašiau. Dabar pabandysiu prisiminti kas kaip vyko, bet nepažadu, kad viskas bus nuoseklu. Per visą laiką, kol mūsų nebuvo online, spėjom padaryti tokius darbus: suremontavom pagrindinį stabdžių cilindrą, panelės išpaišė visokiausių formulių ant autobusiuko, ant stogo buvo užrašyti garsieji skaičiai iš serialo "Lost": 4, 8, 15, 16, 23, 42. Ųdra su Donatu pritaisė sėdynes, aš spėjau vieną dieną skirti savo oficialiam darbui, įsitaisėm apsaugos priemones autobusiuko viduje: bagažinė bus užsklendžiama sklende, o durys bus rakinamos pakabinama spyna. Užvakar Donatas suveikė duslintuvą... Tiksliau iš senojo padarė naują, prireikė kelių vamzdžių ir kelių valandų virinimo. Gerai, kad netoliese buvo neblogas suvirintojas ;)
Labai smagi diena buvo trečiadienis, o ypač smagus momentas buvo, kai Donatas sugalvojo padaryti eksperimentą: kas bus, jei kelyje baigsis kuras? Nuėmė jis kuro žarnelę, kuria paduodamas dyzelis iš bako į siurblį ir užvedė variklį. Tai buvo diena, kai sužinojau, koks kaprizingas yra dyzelinis variklis. Prisisiurbusią oro sistemą bandėm sutaisyti kokias keturias valandas, kol galiausiai su dideliu slėgiu padavėm dyzelio tiesiai į siurbliuką ir jis per kokias 10 minučių išsivalė.
Vakar buvo laaaaabai gera diena. Nuo pačio ryto važiavom užregistruoti autobusiuko, ten išsiderėjom 9 sėdimas vietas. Pora trejetą valandų laukėm eilėje į techninę apžiūrą ir galiausiai buvom apžiūrėti. Dabar turim TA taloną iki 2009 metų, draudimą 3 mėnesiams, 9 sėdimas vietas ir labai labai prastus stabdžius. Tikimės artimiausiu metu juos sutaisyti, nes dabar kiek spaudi - tiek stabdo. Visai kaip gazelka kokia :)
tai tokie nuotykiai pastarosiomis dienomis. tikiuosi kada nuotraukų įdėti.
P.S.: greičių dėžė vis dar nepakeista. jei viskas gerai, trečiadienį kaune padarys jos remontą (kaina nei didelė nei maža - 800 lt) ir penktadienį iškeliausime.

Moteriski darbai

Kol vyrai bando tą besišypsantį mėlyną padarą paversti tikru TT, moretys užsiiminėja jo gražinimo darbeliais. Štai kokias užuolaidėles turėsime:

Kiekvienas keleivis turės po savo kišenę ant užuolaidėlės, į kurią kiti kelionės metu galės mesti jam skirtus meilės ar neapykantos laiškelius...

Tarptautinė versija

Nusprendėm, kad keliausim po pasaulį ir nuorodą į mūsų blogą matys daug žmonių. Kai kurie gal net norės jį aplankyt, bet nieko nesupras, todėl sukūriau dar vieną blogą, kuriame bus rašoma anglų kalba.
Labanakt.

lipdukai

šiandien pažaidžiau truputį su photoshopu ir štai kokiais lipdukais busim apklijavę savo busiką:
truputis reklamos


ir čia bus vyrai iš vairuotojo pusės priklijuoti, o moterys iš šturmano pusės priklijuotos (autobusiuko gale)


P.S.: gero savaitgalio visiems :)

Juodoji darbo savaite

Tai va sėdžiu po ilgo trečiadienio ir noriu pranešti apie dviejų dienų darbo progresą. Ogi jokio, jau antra diena kaip su Donatu prasėdim prie busiko iki 12 nakties bet taip ir neapasistumėjom į priekį. Stabdžiai rodo ragus kaip reikalas, duslintuvas supuvęs, o kėdės vis dar nepritvirtintos, nors ties kėdėm lygtais daugiau problemų nebeturėtų būti lygtais likę tik jas pritvirtinti. Panelė priekinė išardyta ir dar bilekiek darbų. O tiek mažai laiko. Šią savaitę Tomas atkritęs nuo darbų dėl evil sakalausko, kitą atkrisiu aš, tiek daug darbų ir tiek mažai laiko... Bet kad ir kas benutiktų mes viską sutvarkysim ir išvažiuosim, ir niekas to nesustabdys nei rudys nei sakalauskas!!!

Savaitgalis #2

Taigi, praėjo dar vienas savaitgalis. Šį savaitgalį nudirbom daug darbų (mat dirbom nuo pat penktadienio popietės), tačiau gyvenimas nebūtų toks linksmas, jei viskas būtų paprasta kaip dukart du: atsirado dar daugiau problemų. O "dar daugiau" reiškia, kad reikia dar kokios geros savaitės darbo (nuo ryto iki vakaro), kad viskas būtų sutvarkyta. Pats idealiausias variantas būtų, jei pavyktų ne tik viską sutvarkyti, bet ir pakeisti greičių dežę, kadangi dabar optimalus greitis yra 60 km/h, o 80 km/h yra maksimalus greitis, praktiškai viršutinė riba..
Tačiau geriau negalvoti apie tai, ko nepadarėme - geriau pasigirsiu, ką nuveikėme. Praeitame rašinyje įmečiau videoreportažą iš įvykio vietos, o čia įdėsiu kelias nuotraukas. Mums pavyko nudažyti autobusiuką mėlynai-geltonai ir "tiuninguoti" jį įvairiais ideologiškai teisingais piešinėliais (tokiais kaip pakvaišęs besišypsantis veidukas-žudikas). viskas štai čia:
, ir .
dar pavyko ištiesti kilimą, nusipirkti geresnius stabdžių diskus, šarnyrus, juos sumontuoti, sugalvoti galinių sėdynių montavimo planą ir beveik jį įgyvendinti, uždėti visas lempas, veidrodėlius ir t.t., pasvajoti apie ateitį ir nuspręsti, kas viskas bus gerai... Jei pamiršau kokius nors darbus, teatleidžia man alachas, aš tikrai netyčia!
Beje, jau turime preliminarų planą, kaip leisim laiką Paryžiuje, bei nusprendėm į kelionę pasiimti papildomą guolių komplektą su visais reikalingais įrankiais tik dėl viso pikto. Juk visada smagu praleisti pusantros dienos keičiant guolius kur nors Čekoslovakijos glūdumoje.
Šeštadienį labai smagiai pasivažinėjom būtent didžiosios audros metu. Visi trys buvom kiaurai šlapi, kadangi keliavom tokiom transporto priemonėm kaip dviratis ir motociklas. Gerai, kad Ųdra parūpino visiems sausų drabužių (man teko treninginės kelnės su dviem paloskėm).
Taigi toks dar vienas mūsų savaitgalis!

Vis dar tvarkome...

šį penktadienį pavyko padaryti video reportažą iš autobusiuko remonto vietos. galite pasižiūrėti:



p.s.: filmuota telefonu, kokybė prasta

Remonto darbai

Taigi, autobusiukas jau ankstų šeštadienio rytą buvo nuvežtas į mūsų dirbtuves, kuriose kai kurie žmonės praleido visą savaitgalį. Šeštadienį pradėjom viską ardyti, mėtyti ir brūžinti. Pirmiausiai pašalinom priekinius ratus ir stabdžius. Viskas atrodė daugmaž taip:

Tada prasidėjo linksmybės. Živilė šlifavo rūdis (tiesa, nuotraukoj viskas atrodo kitaip, tačiau aš čia tik žaidžiu, visą darbą padarė ji), kurios tikrai nepuošė mūsų nuostabaus busiko, Ūdra bandė atidaryti ir sutvarkyti užsikirtusias duris, mes su Donatu bandėm nuimti galinius ratus ir nusigauti iki stabdžių, kas pasirodė labai sunku. Teko naudoti brutalią jėgą, svarkę ir dar daugiau jėgos. Galiausiai autobusiukas stovėjo ant keturių kaladžių, be ratų, priekinių stabdžių, visas nubrūžintas, nuvargintas. Mes irgi pavargom. Apie 20 valandą visi iškeliavom namo.
Šiandien darbas prasidėjo nuo 10 valandos, todėl miego teko daugiau nei vakar ir buvau labai žvalus, kas įtakojo visišką mano nutrūkimą nuo sveiko proto virvelės. Tačiau ir šiandien padarėm daug gerų darbų: nuplovėm variklį, sutvarkėm valytuvus, įgrūdom "zapaskę" į jos vietą, pažaidėm vandens karą, apkabinėjom visą busiką laikraščiais, sutvarkėm priekinį bamperį ir nugruntavom visą pilųką išorę. Donatas pusę dienos tyliai pasislėpęs tvarkė priekinius stabdžius. Vakare busikas atrodė visai kaip naujas. Vaizdas štai toks:ir
Vakare spėjom įšokti į ežerą ir atvėsti. Tačiau smarvės neatsikratėm, kadangi ežeras smirdėjo labiau nei tepalai ar dažai.

Beprotybė prasideda

Šiandien pagaliau įvyko tai! Nusipirkom tą 1984 metų autobusiuką už 2000 lt, šiaip ne taip parvežėm ir pradėjom sukti galvas, nuo ko pradėti remontą. Liko trys savaitgaliai, kuriuos galėsim pilnai išnaudoti darbui, kurio, iš pirmo žvilgsnio ne tiek ir daug: stabdžiai, durelės, rudys, tepalai, interjeras ir dažai. Žiūrėsim kaip seksis :)

P.S.: stengsimės, jei bus galimybė, kartas nuo karto kelionės metu parašyti čia ką nors. taip pat įdėsim nuotraukų!