Mes vis dar gyvi! Neįtikėtina...

Sėdim su Viktorija furistų aikštelėj Vokietijoj. Yra apie pusę devynių ryto vietos laiku. Pučia vėjas ir darosi šaltoka. Visi kiti miega mašinoj. Šalia kažkokie lietuviai ką tik šnekėjo apie fizikus. Esam apie 80 kilų nuo Olandijos. Išvažiavom sekmadienį naktį, pašiurpinom visus įmanomus tėvus savo važiavimu, ypač Viktorijos. Nepadarėm jokio atsisveikinimo tūso.
Lenkijoj viskas kitaip. Kraštas, padovanojęs pasauliui Mikalojų Koperniką ir fliakus nesutiko mūsų svetingai. Busikas kaprizus pradėjo rodyt prie Mikolaikų. Tik Stebuklingo berniuko Donato dėka po valandos susitvarkėm.
Autentiški Viktorijos prisiminimai: "Donatas ir Ųdra pakelėj pamato tranzuojančią merginą, aš į ją dėmesį atkreipiu tik pradėjus stabdyti. Griebiaus už kolonėlės ir išsilaikiau vietoje, o šalia matau Skaistę, krentančią ant Rutulėno."
Autentiški Skaistės prisiminimai: "Sėdėjau būsenoj tarp miego ir realaus pasaulio, vos ne egzistencinėj euforijoj, ir staiga pajutau, kad nesuvaldomai skrendu ant Rutulėno, gulėjusio ant žemės ir Živilės priešais. O įsikibti beviltiškai nėr kur."
Autentiški Rutulėno prisiminimai: "Gerai miegojau,kol Skaistė neužvirto..."
Lenkaitė nebuvo nei graži, nei poliglotė. Po tokio sudėtingo Ųdros klausimo what's your name, ilgai mąsčiusi ji atsakė ok... Apie fliakus nebedrįsome klausti.
Kai jau manėme, kad visi smagumai praeity, iš kažkur išdygo vietiniai fliakai (policija). Prie mūsų greit išsirikiavo nemaža eilutė užsieniečių mašinų. Pareigūnas, nesuprantantis nei rusiškai, nei angliškai, labai maloniai pasiūlė mums susimokėti "štrafą" 100 zlotų (visiems kitiems bauda esanti 2000). Atsikratę pinigais, kurių ir taip neturim kur dėt, užsipylėm dyzelio ir nuriedėjom ieškoti ežero išsimaudyti ir Vokietijos pasienio.
Vokietiją pasiekėme iškilmingai pasipuošę triusikų ir rankšluosčių užuolaidėlėmis. Paranojos paranoja nepasitvirtino ir be vargo kirtome sieną. Ųdra graužėsi nagus, kad neturėjome dėžių kokaino. Kadangi buvo paryčiai, ieškojome vietos, kur galėtume pasistatyti Ųdros pilį ir apgyvendinti komuną. Ta vieta nebuvo nei lėktuvų nusileidimo takas, nei branduolinių bandymų laukas. Tai buvo mistinio ūkininko Helmuto valdos. su varnalėšomis, žole iki pažastų ir supuvusių bulvių slėptuve. Pasitelkę skriemulių sistemą vyrai pastatė Ųdros pilį (dėl laiko stokos be balkono ir elektros).
Vokietijoje viskas yra lėčiau. Vandenį kavai virėm geras dvi valandas. Netoli Berlyno suvokėm, kad Helmuto valdose pametėm vieną varžtą, už kurį Berlyne teko suploti 0,79 euro. Miestas, iš kurio tikėjomės veiksmo, žudynių, daugiatūkstantinės minios, kamščių, pasirodė kaip Rokiškis sekmadienį mišių metu. Berlyno sienikė nesužavėjo nei mūsų, nei gražių japonių. tačiau vokiečių nuoširdumas pribloškė. Kai tramvajuj taupydami pinigus tempėm laiką "stebėdamiesi" aparatu, prie mūsų priėjusi jauna vokietaitė bandė mums padėti įsigyti bilietus. Kai jau nebebuvo ko "nesuprasti", nebeiškentęs Ųdra pasakė, kad mes tik apsimetam kvailiais, nes neturim smulkių. Jos veido išraiška buvo nenusakoma.

Dalis skeptikams:
Visiem skeptikam galim pasakyti, kad išsimaudyti ežere Vokietijoje galima nemokamai, reikia tik AutoRoute ir GPS.
Iš viso iki šiol aplenkėme 6 mašinas, iš kurių 2 autobane.
Berlynas pilnas senų mašinų. Ir nesvarbu, ką rodo Kobra 11, autobanuose jokių sprogimų nematėm, o naktį jie netgi būna tušti.
Mums kartais papypsina lietuviai turistai arba šiaip lietuviai ir kiti. Smalsių žvilgsnių irgi daug.

Na va išlindo saulė ir vėjas aprimo. Mes dar važiuosim.

O dabar mano Ųdros žodis sėdžiu dabar Amsterdame prie kanalo ir ir pagaliau pasigavęs bevielį netą įmečiau anksčiau paruoštą post'ą. Gan vėlokai pradėjom vaikščioti po miestą tai normaliai apžiūrėjom tik raudonųjų žibintų kvartalą ryt tikimės pamatyti daugiau.