Nuotykiai tesiasi

Pagaliau aplinka pasikeitė visiškai ir kalnuose ėmė rastis palmės bei kaktusai. Po to, kai vieną naktį praleidome laukuose murzini kaip molio motiejai, supami spiečiaus musių ir būrio zuikių, vėl nusprendėme nakvoti kempinge. Po keleto nesėkmingų bandymų rasti vietelę, pasitaikė ypač svetingas, ispanais visiškai perpildytas kempas, kuris mus priėmė vidury nakties. {Ispanai net apsistodami kempinge, atsiveža televizorius ir juos žiūrėdami leidžia vakarus.} Mes negavome žaliųjų apyrankių, kas vėliau sukėlė bėdų, kai Donatas pabuvęs prie jūros, norėjo grįžti į teritoriją. Kaimynus turėjome ypač draugiškus, jie mojo atsisveikindami mums išvažiuojant. Šilta ir draugiška tauta.

Gibraltaro sąsiaurį pasiekėme liepos 26. Tarifoje supratome, kad mūsų finansai mums neleis persikelti į Maroką, bet kitame krante mūsų laukiančią Afriką matėme pro rūką ir debesis. Įvažiavome į Gibraltarą, po ilgo laiko vėl buvo tikrinami mūsų pasai. Kaip gera girdėti normalią anglų kalbą ir piltis dar pigesnį nei Ispanijoj dyzelinį kurą. Prie keltuvo bestudijuojant kainas, kurios nurodomos eurais ir svarais sterlingais, mus užkalbino vietinis gidas ir pasiūlė savo paslaugas. Taip mes išvydome 100 tonų sveriančią patranką, beždžiones, kurios kandžiojasi {jų dantų aštrumą patyrė Živilė} ir peizažą, kuris atsiveria nuo uolos. Įsėdę į gido autobusiuką, patyrėme, ką reiškia turėti kondicionierių, užvažiuoti į kalną ir negirdėti barsukų. Ši diena dar įsimintina tuo, kad tikslas jau pasiektas ir nuo šiol mes sukame atgal.

Vakare važiuojant Viduržemio jūros pakrante apėmė nuotaikos, kad jau seniai buvome sugedę, kad galim ir negrįžt, kad kažkaip reikia trumpint maršrutą, kad tikrai negalim kirsti Šveicarijos sienos ir kalnų Slovakijoje, nes kalnuotose vietovėse mes per dvi valandas įveikiame vos septyniasdešimt kilometrų. Tokiomis liūdnomis temomis bekalbėdami pasiekėme paplūdimį ir jame apsinakvojome po atviru ir žvaigždėtu dangumi ant nešvaraus ir pilno skruzdėlių smėlio prie ženklo, žyminčio, kad iki kempingo liko 1 km. Ryte girdėjome ūžiant žvejybinius laivelius pakrantėje. Atsikėlę neįtikėtinai anksti {09:00 vietos laiku} pusryčiams pasišildėme konservų, vyrai įtempė dirželį, sutaisė iškritusias duris. Dabar lekiame pakrante rekordiniu 115 kilometrų per valandą greičiu {nuo kalno J}, ieškome vyninės, turgaus ir jūros gėrybių restorano.

Kaip įprasta statistika ir kiti kliedesiai: vienintelė užtikta kebabinė Gibraltare buvo uždaryta, esame aplenkę 28 automobilius, Ispanijoje nėra lietuvių furisų {arba juos taip užkniso kniedžių radijo transliacijos, kad jie tiesiog neatsiliepia}. Buttscratcher‘iai visiškai nepopuliarūs, o polski fliak nesudomino nieko. Išaiškėjo, kad Ųdra yra vyras be trūkumų, Skaistė pajūry sutiko ilgaplaukį aktorių iš Madrido, kuris žino Sabonį, Rutulėnas negali gyventi be šprotų. Kiekvienas, atsisėdęs gale prie kolonėlės į kurią galima daužyti galvą, tampa vairavimo instruktoriumi ir nuolat dejuoja dėl kelio ženklinimo, greičio ir atstumo iš kurio reikia pradėti stabdyti. Kol kas ryšį baigiu.