Mūsų nuotykiai tesiasi

Tik atvykę į Olandiją suvokėme, kad ši šalis būtent mums. Lekiantys automobiliai pypsėjo,vairuotojai ir keleiviai mojavo, rodė į viršų iškeltus nykščius ar taikos ženklus, todėl sutikimas buvo šiltas ir smagus. Toje pačioje furistų aikštelėje, apie kurią jau rašėme anksčiau, mus susirado dvi tranzuotojos iš Lietuvos, istorikės iš VU. Paleidome jas Amsterdamo centre, o patys palikome automobilį atokiau, nemokamoje parkavimo vietoje. Ši geniali mintis mums kiekvienam kainavo po 2.4 €. Amsterdame įvesta puiki „zuikių“ gaudymo sistema, tad išvengti bilietų pirkimo tramvajuje mums nepavyko.
Miesto centre tvyro žolės kvapas, čia galima įsigyti visko: grybų, magic muffin‘ų, cocos lapų likerio, marihuanos saldainiukų, jei tai netenkina, nepažįstamasis tau gali pasiūlyti ko nors stipresnio. Coffee shop‘e pardavėjas, paklaustas, kodėl nėra žmonių, atsakė: „People come, people go...“ Drąsiausias iš mūsų buvo Ųdra, nusipirkęs suktinę, o mums pakako 5 magic keksiukų. Kokie pojūčiai būna po to, klauskite asmeniškai... Ir, žinoma, Raudonųjų žibintų kvartalas... Naktį praleidome prie Šiaurės jūros. Gaila, bet nei vienam iš mūsų neprireikė greitosios, šiame nuostabiame mieste jos signalas yra raminanti melodija su rasta motyvais. Kaip Donatas gelbėjo savo kepuraitę, kainavusią 5 €, matėte fotoreportaže.
Paklaidžioję Roterdame, ir tą pačią liepos 18 dieną, 23:?? įvažiavome į Belgiją. Nieko nelaukę susiradome nakvynės vietą, kuri nepasirodė labai patogi. Savo palapinę pasistatėme pelkėje, Donatas liko saugoti busiko, o laukiniai Kniedžiai įsitaisė prie pat keliuko. Neįtikėtina, tačiau paryčiui pasigirdo gaidžių giedojimas ir juos lesinančios moters neartikuliuoti garsai. Pabudę susivokėme esą parke, kur labai aktyvus dviratininkų ir automobilių eismas.
Briuselyje aplankėme „Atomiuką“ ir tęsiame savo kelionę link Paryžiaus, iki kurio nebe tiek ir daug liko. Dabar aikštelėje verdame bulves, Rutulėnui Živilė pina kasytes, Ųdra lanksto visiems Napoleono kepurytes (kad prancūzai mus šilčiau sutiktų), mudvi su Skaiste postinam, o Donatas geria kavą.
Mes norim praustis, norim valgyt, norim turėt nerealius finansus. Iki šiol esame pralenkę 10 automobilių, sėkmingai pakeitėme generatoriaus dirželį, nuorinome stabdžius ir įtempėm vandens pompos dirželį.

***

La istorija apie stebuklingas birniukas.
Dar kelioms savaitėms iki kelionės likus, Tomas žadėjo Paryžiuje eiti gatve nuogas ir dainuoti Marselietę. Pagal scenarijų jį turėjo susemti žandarai, o tada mes jau turėtume ieškoti stebuklingo berniuko, kuris Tomą ištrauktų iš kalėjimo ir mums pagelbėtų. Tokia štai stebuklingo berniuko priešistorė.

Mes bergždžiai ieškojome la ežero, kad galėtume la išsimaudyti, bet šioje šalyje tai neįmanoma, nes viskas yra nešvaru, radioaktyvu ir smirdi. Prancūzai maudosi tik la voniose, todėl ėmėme ieškoti la dušo. Viename mažame la miestuke užsukome į la degalinę, kur sutikome pusamžį vyriškį, kuris nors ir nesuprasdamas angliškai, labai norėjo mums padėti. Jis gestų kalba nurodė la kryptį iki artimiausio kempingo, o kad mes tikrai pasiektume vietą, važiuodamas pirmas savo la automobiliu, mus palydėjo. Buvome labai dėkingi. Tas vyriškis tapo mūsų la stebuklingu berniuku. Tu nežinai kaip jis atrodo, kokio amžiaus yra ir kada pasirodys, bet stebuklingas berniukas tikrai ateis į pagalbą, kai tau reikės.
Kempingo savininkas mus sutiko svetingai, o sužinojęs tikslą – Ispanija, sakė, kad jam ši mintis labai patinka ir pardavęs la dušo žetonus pasišalino. Labiausiai įsiminė tai, kad Skaistei netikėtai baigėsi vanduo...  Miegojome, kaip visad, Ųdros pilyje, o ryte išvydome, kad nesam vieni ir be mūsų yra dar viena palapinė. Tai dar kartą atgaivino kalbas apie komunos kūrimą, apsigyvenimą kur nors, dauginimąsi ir nepriklausomybės reikalavimą.
Dieną pasiekėme Paryžiaus priemiesčius. Pasimalę po miestą, atradome nemokamą stovėjimo aikštelę ir palikę busiką ten, vietinėmis susisiekimo priemonėmis išvažiavome į centrą. Kadangi buvo penktadienis, Luvrą aplankėme nemokamai, bet dėl jo neįsivaizduojamo dydžio buvo kilusi grėsmė netekti la Ųdros. Mes jau ketinome jo nuotrauką išbraukti iš važiuojančių sąrašo, kaip pirmo kelionėje prarasto žmogaus, kai jis atsirado... Dar buvome Paryžiaus katedroje. Vakare pasiekėme Eifelio bokštą, o kadangi pirminis mūsų planas buvo naktį praleisti Paryžiuje, čia ir apsistojome. Parke išbuvome vos kelias valandas, nes pasidarė žvėriškai šalta. Nemažai vyno užvartojusios danės spygavo netoliese: „Oh, how cute, they are sleeping in the park...“ Derėtų pastebėti, kad parkas prie Eifelio bokšto niekuo nesiskiria nuo mūsų pajūrio: vietiniai tau atneša vyno, šampano ir netgi alaus... Toliau buvo dar linksmiau ir mus užkalbino vietinis turkas, kuris paryčiui parke ieškojo pamestų daiktų. Teko keisti visus planus, tad Paryžiui bundant mes tūnojome autobuse.
Jau savaitė kaip važiuojam. Šiuo metu mes pakeliui į Ispaniją. Lekiam pro vynuogynus, turim arbūzą ir vietinį kazino busiko gale, ko mums dar bereikia?

***

Tik įvažiavus į Ispaniją, oras pasikeitė totaliai {naktį nešalta...}. Suradome mažą kurortinį miestelį, pilną senyvo amžiaus turistų, automobilių ir fantastiškų vaizdų į horizontą. Mes maudėmės vandenyne! Likus dešimčiai minučių iki uždarymo, atvykome į kempingą, kuriame dušai included in price ir likome nakčiai. Pasitvirtino faktas, kad laukiniams kniedžiams miegant prie mūsų palapinės, pradeda lyti lietus. Pusryčiams išsivirėme bulvių ir pradėjome doroti šprotų atsargas. Dabar mūsų kelias veda link Gibraltaro, pakelėse vien kalnai, alyvmedžių giraitės, įsiutę furistai, apvirtę furistai, nešvarus vanduo, vandens trūkumas, apgriuvusios pilys, arabai, ginkluoti policininkai ir fake dinozaurai. Nepaisant to, kad dieną būna virš trisdešimt laipsnių karščio, o mūsų Matilda 081 sunkiai kopia į kalnus, kelionė sekasi puikiai. Gal todėl, kad mes pavargstame vieni nuo kitų, o gal yra kitos, mums nežinomos priežastys, mūsų pokalbių temos darosi vis keistesnės. Pastarąsias dienas vis svarstome komunos įkūrimo klausimą, kuris sukelia daug diskusijų, ginčų ir nesutarimų. Jau yra paruoštos griežtos komunos taisyklės, privalomos visiems 
Kadangi košė užkniso juodai, mūsų raciono didžiąją dalį ėmė sudaryti makaronai, o šiandien (liepos 24) mes netgi radome prekybos centrą. Tai didelis įvykis mūsų kelionėje, kuri jau buvo tapusi šiek tiek monotoniška. Tranzuotojų skaičius nepadidėjo, kol kas aplenkėme 21 automobilį, buvo suvalgyti du kebabai (įvertinti keturiomis žvaigždutėmis iš penkių), prie mus persekiojančių barsukų gaujos prisidėjo usūriniai šunys, kartais mums tenka riboti vandenį, o vyrai reikalauja pramogų ir striptizo, kelionė yra puikut puikutėlė  (pragyvenkite pusantros savaitės autobuse, ir tai jums tikrai nepasirodys kliedesiai).